[GLL] blogis Posts

Laimei, dar šiaurinėje saloje, gavę trupinėlį interneto, užsisakėme kambarį tame pačiame Picton’e. Vėlgi, laimei, hostelis buvo įsikūręs vos už kilometro. Ten mus sutikęs hyper-linksmas [ir lengvai įkaušęs] Bobas su boba (šeimininkės vardo nežinojom, bet porelės pavadinimas gavosi visai skambus 🙂 ), paskolino mums savo telefoną, kuriuo bandėme prisiskambinti į autonuomą. Mašina kitame krante mums buvo garantuota, todėl jautėmės turintys teisę niršti, bet per atostogas ilgai piktintis kažkaip nepavyksta. Tad, palikę Thrifty autoatsakiklyje žinutę ir pranešimą jų internetinėje sistemoje, kramsnojome sumuštinius, užgerinėjome alumi ir juokėmės iš savo pačių linksmumo. 🙂 Kitą rytą, jau 9 val. ofise mūsų laukė labai atsiprašinėjantis vaikinukas. Mūsų rūškanoti, lietaus išmirkyti veidai nušvito tik tada, kai išgirdome gausią tą patį (tik sidabrinės spalvos) Holander’į. Smagumai tęsiasi! Savo prabangia karieta iš Picton išriedėjome į netoliese esantį Nelson. Pastarasis garsėja vaizdingomis pakrantėmis ir paplūdimiais. Deja, tądien išpuolė ne visai tinkamas oras pležauti. Apniukęs dangus spaudėsi prie žemės, pūtė šaltas…

Read the PostZelandiški nuostabumai #3

Iš Taupo patraukėme į Wellington – šalies sostinę. Numatėme čia praleisti tik vieną naktį, nes ankstesni šiaurinės salos miestai pasirodė gana maži ir ne itin tankiai apgyvendinti. Vietos pažinimui laiko turėtų pakakti. Atvykome į Wellington’ą jau sutemus, bet vis tiek išėjome pasižmonėti į centrą. Nors pūtė stiprokas vėjas ir krapnojo lietus, vaikštinėti tai netrukdė ir vis tiek pavyko pamatyti naktinį miesto gyvenimą. Kelios, patraukliai sutvarkytos gatvės čia yra nusėtos mažomis kavinaitėmis, restoranėliais, barais ir aktyvaus laisvalaikio krautuvėlėmis. Nakties tamsą žėrinčiomis spalvomis išdabinusios vitrinų bei reklaminių užrašų šviesos ir tarp jų nardantys vietiniai naktinėtojai – viskas, ką iš esmės spėjome pamatyti. Ryte išėję patirti to paties maršruto dienos šviesoje, supratom, kad vakarykštis oras buvo net labai geras. Iš kojų verčiantis vėjas ir veidą mazgojantis lietus turistavimą darė sudėtingu. Ėmėme juokais svarstyti, kaip čia bus su tuo Interislander keltu, popiet turinčiu mus plukdyti iš šios salos į pietinę. Sakom – kaži neplauks…

Read the PostZelandiški nuostabumai #2

Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…

Read the PostZelandiški nuostabumai #1

Eidami pasiimti automobilio, svarstėme ką autonuomos loterijoje laimėsime šį kartą. Žinojome, kad turėtume gauti neblogą mašinytę, bet patirtis rodė, kad didelių vilčių turėti neverta.  Galbūt įdomumo dėlei, bet Fortūna šįsyk sumanė sužaisti mūsų komandoje. Vaikinai savotiškai vylėsi gausią kažką panašaus į Toyota Camri or similar, tačiau vietoje to aikštelėje išvydome 2016 metų vietinį Holden Comodore, po kapotu laikantį 3,6l V6 variklį. Stovim, šypsomės. 😀 Vaikinai žinoma džiaugiasi puikiais mašinos techniniais parametrais, o aš estetiniais bruožais. 🙂 Bendrai išliaupsinom labai erdvų saloną ir komfortiškumą. Viskas liuks! Įdomus dalykas, kad autonuoma neleido vairuoti vaikinams, kurie neturėjo oficialaus teisių vertimo, nors internete buvome skaitę, kad Europos sąjungos vairuotojo teisės turėtų būti priimtinos. Laimei, bent Zapatdlo spėjo dar Lietuvoje tą vertimą pasidaryti. Juokinga, bet tik užvedus variklį ir išvažiavus iš aikštelės, jo veidas išdavė – būti vieninteliu šių arklių varytoju problemų nebus. 😀 Vienas pirmųjų objektų, kuriuos nuvykome aplankyti, buvo juodasis Karekare paplūdimys prie…

Read the PostPagaliau N. Zelandija! #2

Trečiadienį, po dar kone dešimties valandų, nusileidome Auklande. Šį kartą pavyko praktiškai viso skrydžio metu saldžiai pramiegoti (nors gardžiųjų patiekalų nepraleidome!), tad laikas prabėgo nejučia. Dar besileidžiant buvome prilipę prie iluminatoriaus ir seilėjomės akimis glostydami žemyno reljefą. Grožis, grožis! Pasų ir biologinės apsaugos kontrolę praėjome gana lengvai. Buvome pasiruošę visus dokumentus, galimai reikiamą informaciją, deklaravome žygio batus, miegmaišius bei atsivežtą kavos pakelį. Skamba juokingai, bet kadangi elgemės pagal protokolą, niekur neužtrukome ir buvom gražiai aptarnauti bei įleisti pamaklinėti tuose šalies grožiuose. 🙂 Iš oro uosto, už kokius 20 vietinių pinigų, mus mielai pavežėjo greitasis autobusiukas. Buvo labai keista stebėti, kaip mūsų lagaminai rieda atskiroje uždaroje priekabaitėje. Galbūt vylęsis surinkti daugiau žmonių, autobusiuko vairuotojas jų į saloną krauti neleido. Visgi buvome vieninteliai keleiviai, tad zelandas smagiai palaikė su mumis pokalbį ir negailėjo praktiškų patarimų vairavimui, dalinosi vykstančių rinkimų aktualijomis ir šmaikštavo. Tuo tarpu mes, tarsi pramogaudami, tik klausėmės jo “kniaukiančio” akcento.…

Read the PostPagaliau N. Zelandija! #1

Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…

Read the PostEgzotika prasideda. Honkongas

Dar tą pačią dieną, kai baigėm dvirates pramogas, išvykom aplankyti žymiosos uolos Durdle Door. Praeitame įraše minėtas “baro senolis” nudavė, kad būtų baisi gėda tiek atvažiavus, neapžiūrėti to akmeninio gamtos gražumo. Nerizikavom susigadinti karmos ir pasukom uolų link. 🙂 Uolos pasirodė ne tokios įspūdingos kaip Portugalijos pakrantės, tačiau tikrai maloniai nuteikė akį. O ir šiaip buvo gera dingus iš miesto paveizėti į vandens tolius. Tądien nakvojome Andoveryje, kur pigiausiasis Travelodge mums suteikė dar visai naują kambarį. Vėlgi, jokių nusiskundimų neturėjome. Gerai išsimiegojom, šiltai išsimaudėm ir pasukome atgal į Londoną. Čia grąžinome mašinytę ir atsidavėm vietoje gyvenančių draugų globai. Per likusias tris dienas gavome aukščiausios klasės gidus, namus ir prikimštus pilvus! Kas gali būti geriau?! Niekas. 🙂 Siunčiame kuo dideliausią AČIŪ dar kartą!!! O dabar, paskutinė daiktų revizija, batų čiustinimas (zelandai griežtai draudžia įvežti bet kokį purvą, sėklytę ar augalėlį), dar vienas dokumentų bei informacijos sutikslinimas ir OP! OP! OP! Į…

Read the PostO vat ir išlėkėm! #2

O, dievulėliau.. Diena, kuri manėme ateis dar tikrai negreitai, įsiveržė į mūsų gyvenimus mums net nespėjus mirktelti! Na ir gerai, mažiau laiko liko įtampoms, pergrūstiems planams ir persimąstymams. 🙂 Tataigis, rugsėjo 13-tą paturėjus vos dvi labai saldaus miego valandas, pakilome lankyti Londono ir jo apylinkių. Pirmosiomis dienomis išsinuomavom mašinytę ir labai atsargiai išriedėjom Bath miesto link. Nejuokas ryte važinėtis vienoje kelio pusėje, o perpiet suktis jau kita kryptimi judančiu žiedu. 😀 bet niekis, Zapatdlo puikiai susidorojo su užduotimi ir apsiėjome be didelių kliurkų. Čia nepaisykim mano nuolatinių aikčiojimų, kad tuoj nunešim kitos mašinos veidrodėlį keleivio pusėj. 😀 Trečią dieną eisme dalyvavom kaip visi vietiniai, net visokie senoliai kelyje ėmė erzinti. Jaučiamės pasikėlę. 😀 Bath – romėnų palikimo miestas, kuriame siūloma išties pasilepinti romėniškų vonių procedūromis! Mes apsiribojome architektūriniu pažioplinėjimu bei kava ir nelikome nusivylę. Miestas – lėtas, pilnas turistų ir tikrai vertas pasigrožėjimo. Čia praleidome gal porą valandų, bet jaučiamės…

Read the PostVat ir išlėkėm! #1

Sukdami vairą namų linkme, nusprendėme pakeliui dar truputį paturistauti. Taip gavosi, kad tame “pakeliui” pasimaišė Ženeva. Ta, kuri Šveicarijoj. Ne ta, kur Prancūzijoj. 🙂 Nes nedaug trūko, kad Žmonas būtų nunavigavęs į tą, kur Prancūzijoj.. Būtų šioks toks lankas namo susidaręs.. 😀

Tai žodžiu, nuvykom į tą šveicarišką  Ženevą. Ilgai ten nemaklinėjom, bet kažkaip ir nesinorėjo. Baisiai viskas brangu, vieni pižonai aplinkui.. Mažoka geros architektūros, mažoka menų gatvėse. Matėsi, kad mieste esama ir labai įmantrių bohemiškų asmenybių, bet kur jos visos eina ir ką veikia, išlieka paslaptis. Nusprendėm, kad Ženeva yra koks tai Trump-city’s ir mums nelabai yra ką čia veikti. Užmovėm dar vieną šalį ant kelioninio skaitliuko ir gana. Toliau į kelią!:)

Read the Post Atkelkit vartus – parvarom 🙂 #1

Sekančią naktį praleidome pavyzdingai ramiame kempinge, apsiėjome be jokių nuotykių. Na, gal galėtume išskirti tik tai, kad mums sugulus, svečiuose sulaukėme kažkokio gyvūnėlio, kuris mielai pasivaišino mūsų virtos sriubytės likučiais. Nujaučiu, kad

Read the Post Prancūziški atradimai #3

​Pavėpsoję į Millau viaduką, naktį nusprendėme praleisti kur nors gretimuose miesteliuose. Eilinį kartą daug neanalizavę šovėm ir neprašovėm. Apsistojom iš pažiūros niekuo neypatingame pigiam kempinge, turinčiame vos kelis svečius ir pavydėtinai (gal net įtartinai) atsipalaidavusį anglakalbį šeimininką. 🙂 Visgi nuo kalno, ant kurio susirentėm savo palapinaitę, atsivėrė pasakiškas vaizdas.. Kalnai, žvaigždės, kažkur labai žemai it trupiniais pažertas miestelis ir mistiškai apšviesta uola, kurią lankysime rytoj. Ir visgi smagiausia buvo, žinote kas? O gi lakstantys laukiniai triušiukai! Po kempingą lakstė maži triušiukai! Čia jau ir vėl galite nujausti, kad daugiausia džiaugsmo tai sukėlė Žmonui. 🙂

Read the Post Prancūziški atradimai #2