Keičiam kursą #4 – Prancūzija

09.04 Dieną pradedame neskubėdami, dabar mūsų tikrasis poilsio metas. Ilgai pusryčiaujame ir plepame nuosavoje terasėlėje, saulutė kaitina, bet nekankina. Ore galima justi minkštą, druskingą vandenyno drėgmę. Visiškas relaksas. 😎 Vėliau, pagaliau išsijudinę, aplankėm vietinę skalbyklą, kur prasiskalbėm drabužėlių partiją, o vakare išvažiavome į pasimatymą su vandenynu pliaže.

Pasirinkome šiauriau Lacanau Ocean esančią pakrantę, iki kurios reikia paeiti apie porą kilometrų nuo artimiausios stovėjimo aikštelės. Keliukas iki vandenyno veda per pušyną ir mes niekaip negalime atsikratyti jausmo, lyg būtume Kuršių Nerijoje. Tik didesnėj. 🙂 Bet Kuršių Nerija mums labai patinka, todėl tokia asociacija tik labiau džiugina. Pasiekus paplūdimį, pamatėme, kad jis pakankamai nuošalus, daugiausia čia bangas gainioja banglentininkai. Mums pats tas. Šviečia saulė, oras geras, vanduo šiltas, todėl maudomės po kelis kartus ir visiškai tirpstame iš laimės. Jau buvome pamiršę, kokios stiprios vandenyno bangos ir koks nesugriebiamai mažas jame jautiesi. Ir šįkart atsisveikinę su saule, palaimingai grįžome vakaroti į savo terasą. Giedrą naktį stebėjome žvaigždes, gėrėme prancūzišką šampaną ir kalbėjome, kokį gerą sprendimą priėmėme čia pasukti.

Pasimatyme su vandenynu

09.05 Vakarykštį nerūpestingumą šiek tiek prigesino nemaloni staigmena. Zapatdlo skauda patinusį kelį. 🙁 Vakar atsilaikyti prieš galingas bangas nebuvo lengva, o gautas fizinis krūvis, turbūt, išjautrino paskutinį kartą kalnuose iškankintą kelį. Kol kas neaišku, ar čia raiščiai, ar čia raumenys, ar čia dar kažkas, bet skauda taip užtikrintai.

Šiandien buvome sumanę iki vandenyno pažygiuoti, būtų reikėję įveikti apie 13 km. Jei ne išlindusi kojos trauma, toks atstumas mums būtų toks pats tas prasimankštinimui. 🙂 Deja, dabar neaišku, ar išvis kur nors pajudėsime, nes su tokiu sopuliu ir mašinos pedalus minkyti neatrodo smagu. Zap didvyriškai ryžtasi vairuoti – labai nori prie vandenyno. Na, gal ir tikrai sūrus vanduo pagydys. 😀

Šiam kartui pasirinkome paplūdimį piečiau Lacanau Ocean (vis bandom išvengti minių). Kaip sykis, ir čia norint pasiekti pliažą reikia paeiti apie porą kilometrų ir negana to, dar tenka pakopti į nemažą kopą. Ups.. Užuojauta, Zap. 😅 Ir nė nemėginkit vandenyno kopų lyginti su baltiškomis! Čia mastelį padidinkit bent kelis kartus. Tad, kai sakau, kad kopa “nemaža”, ji tikrai yra nemaža. 😀 Galiausiai, pasiekus vandenį, visi vargai pasimiršo. Įsikūrėme kiek nuošaliau, kur dabar mums kompaniją palaikė ne banglentininkai, o… ..nuogaliai. 😀 Aš net gerai pasiknisau google, kad įsitikinčiau, ar nepatekome į nudistų pliažą. Bet, pasirodo, viskas ok – čia žmonės tiesiog labiau atsipalaidavę ir mėgaujasi vandenynu kaip dievulis sutvėrė. 🙂 O mums netrukdo. Tiesa, patys išsirengti nepanorom, kažkaip per trumpai dar čia esam, matyt. 🙂

Kopa, aukšta kaip siena, užstoja vandenyną
Per skausmą, bet didvyriškai įveikęs “sieną”

Taip visą popietę prasivoliojom ant smėlio, murkdėmės bangose ir mėgavomės buvimu čia ir dabar. Patys iš savęs juokiamės, kad taip vienoje vietoje gulinėti mums labai neįprasta. Ką dažniausiai veikia žmonės paplūdimy? 😀 Mes gėrėm šampaniuką (na, gal labiau aš) ir smaguriavom iš prie namų esančios kepyklėlės nusipirktų bandelių. Regis, abu atradome naują savo mėgstamiausią desertą. Tokį migdolinį/kreminį pyragaitį, juokingu pavadinimu “Jėzuitas” (Jésuite). 🤤 Pasimėgavę dar viena nuostabaus oro diena, grįžome šiek tiek nusvilę, bet labai laimingi. Deja, Zapatdlo koją vis dar skauda. Veikiausiai, reikėtų daugiau druskos vonių terapijos.

Migdolinė nuodėmė – Jėzuitas

09.06 Gaila, bet jau paliekame Lacanau. Laimei, Zap koja jaučiasi geriau. Išsikraustant ir vėl netikėtai susitikome apartamentų šeimininką. Šnektelėjome labai sklandžia anglų kalba ir išsaiškinome, kad jis pats kurį laiką gyveno Berlyne, tad žino, kas yra ilgas kelias. Užjautęs vairuotoją ir palinkėjęs sėkmės, pamojavo mums au revoir. Mes taip gerai čia praleidome laiką, kad [šiuo metu taip atrodo] tikrai dar pas jį sugrįšime. 🙂

Kopos, kurių ilgimės dar neišvažiavę

Pasispildę amuniciją šviežiomis bandelėmis iš kepyklėlės, išvažiavom.. ..link namų. Bet kelias bus ilgas, jam suvynioti prireiks ne vienos dienos. Šiandien daugiau neturime jokių planų, kaip tik kuo toliau nuvažiuoti. Tad, kol Zapatdlo per lengvą skausmą mindo pedalus, aš toliau rašau blogą (ir šiek tiek graužiuosi, kad iki dabar neturiu vairuotojo teisių). Kelias sukasi palyginus neblogai, vingiuojame per periferijas ir aptarinėjam, kad visai gražus tas prancūziškas kaimas, primenantis senus filmus. 🙂

Senus filmus primenantis prancūziškas kaimas

Jau visai vakare vėl ieškojome veikiančio kempingo kur nors netoli kelio. Ir tokį radome – laisvai angliškai kalbantis adiminstratorius leido atvažiuoti bet kada, atsiskaitysim kitą rytą. Idealus variantas. Kai navigacija mus pradėjo vesti per kaimus ir dirbamus laukus, vėl juokėmės – na, tai kokioj įdomioj vietoj nakvosim šįkart? 😀

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *