Na va, Slovėnija! #3

Tai, kur ten baigėm? Aaa, taip. Pirmadienis nebūtų pirmadieniu, jei neiškrėstų ko nors, dėl ko norėtųsi pratarti tą užtemptą “uhhh..”

Iškilusios problemėlės su Subariku užlaikė mus Postojnoj ilgiau nei ketinome. Ir nors labai džiaugėmės sulaukę reikalingos pagalbos, atidavę ratus meistrui susidūrėm su nauju rūpestėliu. Ką dabar tiek laiko veikti mažojoj Pastojnoj? Be mašinos? :/

Svarstydami įvairias situacijas, įvertinom ir tai, kad mažame mieste vietinis meistras gali gana lanksčiai pažiūrėti į pažadą mašiną grąžinti už tų kelių valandų. Tikriausiai pasirinkome gana saugų variantą, bet nusprendėme iš situacijos išpešti geriausia, ką galima. Todėl, kambario rezervaciją pratęsėme dar vienai nakčiai ir iškeliavome apžiūrėti apylinkių. Pėsčiomis. 🙂

Postojna – mielas, tylus, mažas, itališkos buities persmelktas miestelis. Kol sukiojomės siauromis ir kalnuotomis gatvelėmis tarp namų, grožėjomės prižiūrėtais eksterjerais ir ryškiaspalviais augalais vazonuose. O smagiausia, kad ir čia radome kalną! Tiesa, nedidelį, bet atveriantį romantišką panoramą. Rodos, kad apniukęs dangus dar labiau sumažino tą mažytį miestelį ir dar labiau jį nutildė. Iš čia, Postojna labiau panėšėja į maketą, nei į tikrą gyvenvietę.

Postojnos buitis
Postojna

Koks miestas, tiek ir įspūdžių. Laimei, mums laiką stumiant vienoj iš didesnių krautuvių, sulaukėme to meistro skambučio. Jau buvome pritrūkę fantazijos, ką toliau čia nuveikus (kontempliavom tiesiog valgyti savo kambario lovoje). 😀 Sugrįžęs Subarikas mums sugrąžino laisvę lėkti. Diena dar tik įsibėgėja, tad čiupome galimybę nuvykti iki jūros ir atgal. Senovinis Piranas pasiekiamas vos už valandos kelio.

Pasiekus Piraną, susipratom priėmę teisingą sprendimą – oras čia kur kas geresnis, miestas kur kas vaizdingesnis, o ir atsiverianti mėlyno vandens platybė užtikrintai nurungia vakarą vėsiame Postojnos kambaryje. Vaikštant viduramžius dar atmenančiame uostamiestyje, žavėjomės itališka architektūra. Zapatdlo sako, kad nuotaikos čia labai venecijietiškos, tik vandens mažiau. 🙂 Itališka estetika mums itin priimtina, todėl mielai nardėme tais siaurais takeliais tarp spalvotai tinkuotų sienų ir mėgavomės netikėtai išnyrančiomis dekoracijomis, menais, krautuvėlėmis ir mažyčiais viešbutėliais. Jei kada buvote Italijoje, tikriausiai puikiai žinote, ką turime omenyje. 🙂 Toks klaidžiojimas po miestą, kai už kiekvieno kampo atrandi ką nors įdomaus, primena interaktyvų žaidimą, todėl laikas Pirane tiesiog praskriejo.

Piranas
Labai itališkos nuotaikos

Buvome skaitę, kad vos už 2 eur galime užlipti ant senųjų Pirano sienų. Besileidžiant saulei tokia pramoga pasirodė pats tas. Ir išties, sumokėję vos porą eurų, smagiai pakopinėjom senųjų įtvirtinimų bokšteliais, o išsirinkę gražiausią panoramą atveriančią vietelę, stebėjome kaip paskutiniai dienos spinduliai auksu dažo molinius Pirano stogus. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet čia ir vėl norisi pasakyti “gražu”. Nes tikrai buvo gražu. Jei kada būsite netoliese ir kaip tik savyje turite Italijai jaučiamos romantikos, būtinai aplankykite Piraną! 

Paliekant uostamiestį, mašinos termometras rodė, kad lauko temperatūra yra +24C, grįžus į Postojną – vos + 11C. 😀 Gerai, kad jau rytoj judam toliau. Tolyn.. tolyn.. tolyn..

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.