Pagaliau, Cabo da Roca– vakariausias žemyninės Europos taškas, kurį pasiekti yra visai nesunku. Taip nusprendėm, kai pamatėm, kokie žmonių kiekiai ir įvairovė čia suplūsta. Kaip Zapatdlo sako, matyt čia bus ne Europos, o pasaulio vakariausias taškas. Na va ir viskas. Tiek to didžiojo momento. Kryžius, vandenynas, daug žmonių. 🙂
Dabar ramia sąžine keliaujam paslampinėti po Lisaboną. Hostelis, truputis kultūūūros, gal šiek tiek alučaičio, laisvalaikis. Jėga. 🙂 Sostinę pasiekėm tik vakare, tad pasižmonėti išlindom jau tamsoj. Einam, klegam, šiek tiek leipstam nuo tvankios nakties ir su nostalgija prisimenam tą smagiai kondicionuojantį vėją. Einam einam..
Ieškom, kur tas centras, kur tie žmonės. Mmmm.. Pasirodo centre malamės jau senokai, o žmogėnų kaip ir mažoka. Švenčia sekmadienį matyt. 🙂 bet tai mums nesutrukdė su vietiniais išgerti po alaus čierkutę. Nusprendėm, jei Portugalijoj nori gerti šaltą alų, tai kiekis puikiai apskaičiuotas. Tik iki baro gali pabosti lakstyti.. 😀
Dar nusprendėm, kad norint pamatyti kažką tokio lisaboniško, teks sugrįžti į centriuką dienos šviesoje. Kita diena parodė, kad kažkas tokio lisaboniško yra turistų srautai ir vidutiniškai įkyrūs prekeiviai, o naktimis gatves valdo po kojomis lakstantys tarakonai ir žiurkės. Ech, tiek to. Varom kur nors tada papležauti, atostogiškai padrybsoti. 🙂
Pasirinkom pralėkti internete liaupsinta smėlėta pakrantės juosta nuo Compora iki Sines. Po šimts, vietovės tikrai vertos pagyrų. Su dideliu malonumu sudorojom tą kelio ruožą. Netoli Sines net ir kempingą susiradom. Tiksliau jau mega-kempingą! Jo teritorijoje jau yra ir restoranai, ir prekybcentriai, o geriausia- vaizdelis į vandenyną ir paplūdimys! Čia jau leidom sau niekur neskubėti, pasnaudėm po pasakiško grožio dangumi, o kitą dieną Zapatdlo mokė Žmoną, kaip tinkamai turkštis vandenyno bangose. Iš to smagumo net kupras nuskrudom. 🙂 Šiom dienom pietietiškas karštis neapleidžia nė per žingsnį.
Pasitinginiavę, susvokėm, kad pasyviai ilsėtis jau nemokam. Reik važiuot toliau. 🙂 Dar būdami Kaune užsidėjom tokį tašką “dėl visa ko”. Su kažkokiu švyturiu. Turbūt dabar geras metas patikrinti, kas ten visgi yra. 🙂
Atvažiavom ir nepasigailėjom. Švyturys įsmeigtas tikrai įstabioje vietoje, kurios skardžiai tarsi magnetas traukia būrius žmonių. Traukia ne nušokti žemyn, o greičiau prisėsti ir akimis palydėti saulę. 🙂
Saulę palydėjom miegot, o patys nakvynės vietos kaip ir neturim.. Hmmm… Kas daryt? Apsimesim, kad tipo visai nenorėdami, nusprendėm paieškoti kokio nuošalesnio kranto ir pamiegoti.. ..nemokamai. 😉
Čia ir vėl padarėm tinkamą dalyką- leidom šeštajam jausmui mus vesti. Kitaip tariant, dūrėm navigacijoj tašką “maždaug čia” ir neprašovėm. Nors vienu metu, kai neaiškiame žvyrkelyje priešinga kryptimi apsilenkėm su traktoriumi ir dviem kemperiais, jausmas jau buvo apėmęs kitoks. Važiavom toliau, nusiteikę likti nakvoti kad ir šalikelyje. Bet ten, kelio pabaigoje, radom kai ką nerealaus. Didelę ir šeimynišką banglentininkų ir “laisvų pasaulio piliečių” komuną. Čia kurenami laužai, čiauškiama įvairiomis kalbomis, o palapinės statomos ant balto smėlio keli žingsniai nuo vandenyno.. O jau dangaus grožis naktį! Pavydėkit, nes tikrai yra ko. 😉 Išsimiegojom kaip kūdikiai. Net neabejoju, kad ir seilės bėgo.. 🙂
Rytą išgėrėm kavos savo pižoniškoj rezidencijoj, susilinksėjom, kad tai yra puikus atsisveikinimo su Portugalija momentas ir nusipurtę smėlį patraukėm į Faro.
Jei viskas bus kaip ir turi būti, kitą kartą rašysime ir vėl iš Ispanijos. Po ne taip ir palankiai prasidėjusios pradžios Vokietijoje, rimtai sprendėme, ką daryti su ta Portugalija; svarstėme ar tikrai užteks laiko ja pasimėgauti, gal verčiau ją praleisti ir sukti išsyk į Ispaniją.. Bet va, esame čia, sėkmingai įveikę pirmąją kelionės dekadą. Esame labai murzini ir dar labiau laimingi. 🙂
Iki kito punkto!
Be First to Comment