Prancūziški atradimai #2

​Pavėpsoję į Millau viaduką, naktį nusprendėme praleisti kur nors gretimuose miesteliuose. Eilinį kartą daug neanalizavę šovėm ir neprašovėm. Apsistojom iš pažiūros niekuo neypatingame pigiam kempinge, turinčiame vos kelis svečius ir pavydėtinai (gal net įtartinai) atsipalaidavusį anglakalbį šeimininką. 🙂 Visgi nuo kalno, ant kurio susirentėm savo palapinaitę, atsivėrė pasakiškas vaizdas.. Kalnai, žvaigždės, kažkur labai žemai it trupiniais pažertas miestelis ir mistiškai apšviesta uola, kurią lankysime rytoj. Ir visgi smagiausia buvo, žinote kas? O gi lakstantys laukiniai triušiukai! Po kempingą lakstė maži triušiukai! Čia jau ir vėl galite nujausti, kad daugiausia džiaugsmo tai sukėlė Žmonui. 🙂

Gaila, ilgai su triušeliais žaisti nebuvo kada. Mat, kaip minėjau mūsų laukė uola. Ir ne šiaip uola, o uola-pilis! Spėjama, kad ši buvo pastatyta prieš daugiau kaip 1000 metų. Ir tai ne rašybos klaida. Išties manoma, kad 1000-taisiais metais ten buvo vienas iš svarbiausių regiono fortų. Buvo. Gal tuomet ir nenuostabu, kad iš pilies-uolos, liko tik uola. Na ir dar truputis griūvėsių. 🙂

Paropinėjom, patyrinėjom ir išskubėjom paieškoti kai ko įdomesnio- pačio tikriausio antikinio akviaduko. Man regis, esu jo iliustraciją “patobulinusi” istorijos vadovėly. Pasitaikė proga pasižiūrėti, ką ten bandė mokytoja papasakoti, kol aš buvau užsiėmusi meninėmis akviaduko vizualizacijomis knygoje. 🙂 Ir ką, tikrai senas, bet stebėtinai gerai išsilaikęs senobinis vamzdis. Tiesa, šiandien juo teka nebent turistų srautai, o po jo arkomis pležinasi ir turškiasi vietiniai vasarotojai.

Tiek tų antikinių įspūdžių. Dabar važiuosim pas tikras senienas.. A girdit, Alpės, mes atalakiam! 😀

Iki kito punkto!