Pagaliau N. Zelandija! #2

Eidami pasiimti automobilio, svarstėme ką autonuomos loterijoje laimėsime šį kartą. Žinojome, kad turėtume gauti neblogą mašinytę, bet patirtis rodė, kad didelių vilčių turėti neverta.  Galbūt įdomumo dėlei, bet Fortūna šįsyk sumanė sužaisti mūsų komandoje.

Vaikinai savotiškai vylėsi gausią kažką panašaus į Toyota Camri or similar, tačiau vietoje to aikštelėje išvydome 2016 metų vietinį Holden Comodore, po kapotu laikantį 3,6l V6 variklį. Stovim, šypsomės. 😀 Vaikinai žinoma džiaugiasi puikiais mašinos techniniais parametrais, o aš estetiniais bruožais. 🙂 Bendrai išliaupsinom labai erdvų saloną ir komfortiškumą. Viskas liuks! Įdomus dalykas, kad autonuoma neleido vairuoti vaikinams, kurie neturėjo oficialaus teisių vertimo, nors internete buvome skaitę, kad Europos sąjungos vairuotojo teisės turėtų būti priimtinos. Laimei, bent Zapatdlo spėjo dar Lietuvoje tą vertimą pasidaryti. Juokinga, bet tik užvedus variklį ir išvažiavus iš aikštelės, jo veidas išdavė – būti vieninteliu šių arklių varytoju problemų nebus. 😀

Vienas pirmųjų objektų, kuriuos nuvykome aplankyti, buvo juodasis Karekare paplūdimys prie Auklando. Prieš tai internete ieškant informacijos, buvo sunku susidaryti įspūdį, ko turėtume tikėtis, tačiau vis tiek nusprendėme nuvažiuoti ir pasižiūrėti. 

Sustoję paplūdimio stovėjimo aikštelėje, vis dar buvome skeptiškai nusiteikę. Visgi, pro krūmokšnius prasibrovę tolyn, savo nuomonę ėmėme keisti. 🙂 Ūkanų apglėbtos uolos, pasišiaušusi jūra ir visą jungiantis grafito spalvos smėlis. Ne anglies juodumas (apie kokį gal slapta svajojau), bet tikrai efektingas vaizdelis! Juoda šlapia dykynė, tu ir ošianti jūra. Nieko daugiau, bet nieko ir netrūksta. Jau tuomet galėjome jausti, kad Zelandija dar ne kartą praplės ne tik mūsų akis, bet ir smegeninę.  

Kad ir kaip norėjosi dar ilgai žaisti ir trepsėti ant to juodo smėlio, greitai besileidžianti saulė varė mūsų mašinytę pirmyn. Naktį praleidome pagyvenusios japonės (mūsų pakrikštytos tiesiog “baba”) namuose. Čia turėjome progą įsitikinti, kad ne tokiems balamutams, kaip mes, tinka disciplinuotos viešnagės. Nusiauk batus, netriukšmauk, netrupink.. Lygiai 22val. baba baladoja į duris, kad išlįstum iš bendro dušo ir eitum miegot. Kai gyveni “septynių šeštadienių per savaitę” dvasia, tokia atmosfera nemaloniai varžo. 😀

Na, nesvarbu. Kita stotelė buvo sraunios, iš krioklių į krioklius, tekančios upės. Netyčia į tokią įkritęs pasijaustum it mažas skuduriukas pramoninėje skalbyklėje. Turbūt netinkama vieta baidarėmis pasiirstyti. 🙂 

Tądien dar spėjome paveizėti į mėlynąjį Tikitapu ežerą. Paveiksliukas zelandiškai gražus, bet zelandiškai neįspūdingas. Tai reiškia tik vieną – varom toliau!

Iki kito susirašymo!

Žmonas Written by:

2 Comments

  1. Viktorija
    October 2, 2017

    Wow, nuostabus tas juodasis paplūdimys!!! Ir aš norėčiau tik jo ir ošiančios jūros 😉

  2. Žmonas
    October 4, 2017

    Žinok, tikrai kažkaip magiškai veikia.. Taip fainai!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *