Zelandiški nuostabumai #4

Su kiekviena diena mūsų ekipažo vairuotojas jaučiasi vis užtikrinčiau. Iš pradžių svarstėme, kaip tokiuose vingiuotuose kalnų keliuose yra leistinas 100 km/h greitis, o dabar minam laikydami toleruojamu 100+4 km/h! Maigyti blogo tekstą telefone darosi vis sudėtingiau. Kartais jaučiuosi it sekretorės-astronautės apmokymuose. 😀 Tad, atleiskit už visas klaideles, kurias galbūt pastebit – nelengva bolide išlaikyti stabilią rankelę. 😉 ..ir galvelę. 😀

Apie ką aš čia? A, taip. Iš Westport’o nustatėme kryptį į Kumarą (ir mes juokėmės iš pavadinimo). 🙂 Čia turėjome vienintelį tikslą – pernakvoti ten, kur kitą dieną būtume kuo arčiau kalnų. Buvo labai smagu, kad kone lietuvišką ankstyvo pavasario orą pakeitė lietuviškas vėlyvo pavasario oras. 😀 Pagaliau galėjome išsinerti iš savo striukų ir pasimėgauti atostogoms būdingomis temperatūromis.

Kupini nuotykingos nuotaikos pasukome į Cape Fullwind. Visai ne už ilgo, dar nepasiekę taško B, norėjome stoti kiekviename kilometre ir traukti į savo menkų galimybių aparatus dieviško grožio pakrančių vaizdus. Maklinėdami po vieną akmeninę pakrantę net sutikome patį tikriausią ruonį! Pastarasis neatrodė labai susidomėjęs nerangiomis mūsų pastangomis kaip nors įamžinti ponulio portretą. Už tai mums buvo labai smagu stebėti, kaip tas gremėzdiškas lašiniuotis rioglinasi į jūrą ir galiausiai pradingsta saulėtuose vandenyse. Geras tas gyvenimas atviruke. 🙂 

Todėl, gal visai ne keista, kad pagaliau pasiekę Cape Fullwind ėmėme bėgioti ir kopinėti tomis riešutų chalvos uolomis kaip kalnų ožiukai (kurių, beje, N. Zelandijoje yra nepalyginamai mažiau nei avių). Apimti stebėjimosi entuziazmo, purtėme vienas kitą baksnodami pirštu į aplink šmirinėjančias “vištas” (tokius vietinius, gana įkyrius, paukščius) ir skardžius talžančias bangas.

Iš čia nuvažiavome pažiūrėti netoliese esančių blyninių uolų Punakaiki ir kažkokių purškiančių skylių. Susisluoksniavusios uolienos ir vandens išgriaužtos ertmės išties traukė dėmesį ir žaidė su mūsų smalsumu. Bet va, “purškiančių skylių” [kaip ir visi aplink trepsintys turistai] taip ir nepamatėm.

Gerai išsidūkę ir nusilakstę atvykome į Kumarą. Į labai mažą miestelį. Į LABAI mažą. 😀 Trijų gatvių gyvenvietė 20val.  nerodo jokių gyvybės ženklų. Gerai, kad čia dar mūsų laukė hipė-budistė Kate, priglaudžianti savo kieme surestame vasarnamyje visas po pasaulį klaidžiojančias sielas. Nors, be mūsų, pas Kate nakvojo tik viena šeima, atmosfera vertė jaustis keistos komūnos dalimi. Visa, ką laimingoji hipė galėjo patarti mums nuveikti Kumaroje išsigrynino į du variantus – 1. pakeliui į vietinį barą užsukti pažiūrėti švytinčių kirminų (glow worms) arba 2. pamirkus karštame duše eiti miegoti. Hmmm.. 🙂 Mūsų pasirinkimas jums turbūt toks pat aiškus, kaip ir mums. Pripildžius skrandžius kiemo virtuvėje virtos sriubos, išėjome kirminauti. 😀

Žingsniuojant per miestelį darėsi ir baisu, ir juokinga – aplink nė žmogystos, nė kokio kito sutvėrimo. Ką jau kalbėti apie barą, kuris panašu, langines užveria dar nenusileidus saulei. Visgi, pasišviesdami žibintuvėliais, gyvenvietės pakampėse radome parkelį, o jame – uolingą pakraštį. Laikydamiesi hipės Kate nurodymų, kažkiose pakrūmėse išjungėme žibintuvėlius ir nutilome. Kurį laiką stovėjome įbesti vaikiško nuostabos jausmo, o paskui ėmėme krykštauti, kiek daug pasakiškų “švieselių” matome! Kiek nedaug kartais trūksta iki tikros laimės. 😀 Vaizdelis buvo tikrai magiškas ir veikiausiai tik filmuose matytas. Va, tau ir Kumara su trimis savo gatvėmis. 🙂 Bandėme kirminukus nufotografuoti, bet, deja, šnipštas gavosi. Teks kažkaip savo jėgomis tą vaizdelį atmintyje išsaugoti.

O paskui atėjo laikas pamiegoti, juk ryte mūsų laukia kalnai!

Iki kito susirašymo!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *