Zelandiški nuostabumai #7

Šiandien nepatingėjome keltis su saule, kurią tik vakar patys paguldėme. Mat, senis banglentininkas prasitarė, kad labai trumpą laiką, ankstų rytą, visai netoliese galima pamatyti besikaitinančius ruonius ir pačius tikriausius pingvinus! Va, čia tai motyvacija anksčiau išsiversti iš lovos. 🙂

Atidžiai skaitydami senio sudarytą aprašymą, nusekėme keliu vedančiu pro švyturį, o už jo – palei skardžius. Tekančios saulės šviesa šiltai nudažė uolas ir nuskaidrino žydrą dangų. Gerėdamiesi idiliška bangų mūša, akimis ieškojome pingvinaičių. Kai galvoje ėmė šmirinėti mintis, kad galbūt šiandien jokios krypuojančios egzotikos nepamatysime, vienas po kito pradėjo rodytis paukščiai! Vaikiškai krykštaudami stebėjome juos ir dar kartą beprasmiškai stengėmės visą tą akimirkos šaunumą suskaitmeninti. Ech, naivumas. 🙂 Vos už keliolikos metrų, iškišulyje šonus kaitino ruoniai! Nors iš toliau buvome jau juos matę, šį kartą džiaugėmės galėdami prieiti visai arti ir geriau juos patyrinėti. Juokingi taukiniai tinginiai. 🙂 Kai pingvinai vienas po kito nėrė į jūrą toliau dirbti savo dienos darbų, ruoniai, rodos, nė nemanė niekur krutintis ir toliau tirpo kaistančioje  saulėje. Beje, pasirodo, mūsų matyti geltonakiai pingvinai nyksta, tad priklauso itin retoms rūšims. Dabar jaučiamės dar ir ypatingi. 🙂


Na, tiek tos biologijos, dabar einam pasiknisti geologijoje, o konkrečiau – pažiūrėti Moeraki rutulių (Moeraki Boulders)! Iškopinėję, nučiupinėje ir apžiūrėję juos potvynio bei atoslūgio metu (nepatingėjome juos aplankyti du kartus tą pačią dieną), galime drąsiai teigti – taip, jie tikrai tokie smagūs ir įspūdingi, kaip atrodo internete! 😀 Neįtikėtina, kad tokius pokštus geba gamta krėsti, bet akivaizdu, kad ji tą daro profesionaliai. Labai faini rutuliai! 🙂 Ir taip atrodo ne tik mums – tik čia, po tiek N. Zelandijoje praleisto laiko, pamatėme tiek daug turistų vienoje vietoje.

Kad ir kaip būtų smagu žaisti, kelias savaime nesusivynios. Traukiam link Christchurch – šįsyk didžiausio salos miesto. Pakeliui pasirenkame pertrauką nakčiai daryti atsitiktiniame miestely. Praktiškai bedę pirštu į žemėlapį, atvykome į Akaorą. Tokį mažytį, jaukų, preciziškai tvarkingą uostamiesčiuką. Vėlgi neradę beveik jokios žmogystos, pradėjome svarstyti, gal patekome į kokį žaislinį miesto modelį. Bet ne be reikalo pavartojau žodelį “beveik” – prieš pat užveriant duris, dar spėjome už rankovės sučiupti užeigėlės savininką. Šis mielai sutiko dar mus priimti ir pamaitinti paskutiniais turėtais fish & chips. Vyriokas neskūpai prikrovė ir į popieriaus lakštus susuko mums didžiules porcijas bulvyčių, žuvies ir sardelių. Urzgiančios mūsų žarnos buvo maloniai užkimštos ir dar ilgai geruoju minėjo tą vyriškį. Negana to, kad gausu (savo porcijų likučius įveikinėjome dar ir kitą dieną) buvo tikrai labai skanu!

Sekančią dieną nubudome kupini jėgų ir pasiryžimo pagaliau pasiekti Christchurch, gražinti nuomotą Holden’ą ir pririnkti paskutinių įspūdžių N. Zelandijoje. Pasiknisę booking.com susiradome visai puikų ir nebrangų motelį, kuriame turėjome gerą vonią, virtuvėlę ir patio galiniame (vieno metro) kieme! 😀 Paskutinėms dviems naktims šalyje pats tas.

Tądien dar spėjome apžiūrėti vakarėjantį miesto centrą, tačiau geriau vietą išvaikščiojime tik gerai išsimiegoję. Apibendrinus, galime pasakyti, kad Christchurch pasirodė toks pat tuščias, nors gal ir labiau jaunimo mėgstamas miestas. Slampinėjant taisyklingomis gatvėmis ėmė dviprasmiški jausmai – vienok smagu, kad mieste klesti statybos ir kyla nauji modernūs pastatai, bet kita vertus labai liūdna žinoti, kad tokį renovacijos mastą sukėlė ne taip seniai žmones ištikusi tragedija. Tarp 2010-tųjų ir 2012-tųjų nuvilnijusi žemės drebėjimų serija padarė neapsakomai daug žalos miesto architektūrai bei verslams, o ką jau bekalbėti apie nusineštas gyvybes.

Visgi panašu, kad gyventojai bando išpešti geriausią, kas įmanoma. Likusios pastatų sienos išpieštos įvairiais paveikslais, bariukai bei kavinaitės kuriasi po atviru dangumi, o pakampėse linksminasi šmaikščios skulptūros.

Paskutinį paskutinės dienos N. Zelandijoje pusdienį praleidome labai jaukiai ir šeimyniškai. Piknikavome centriniame parke, lankėmės botanikos sode ir muziejuje (nemokamai visgi). Čia bent gavome galimybę pamatyti, kaip atrodo tas žymusis paukštis kiwi. Nes, kad ir kiek ieškojome jo pakrūmėse ir už medžių, pakelėse, pakampėse ir padangėse, taip nė vieno ir nesutikom. Todėl ir dabar įsistebeilyję į iškamšas už stiklo, džiaugėmės, kad bent paskutinę dieną, bent kažkiek priartėjome prie paslaptingojo kivio.

Papramogavę ir pasikultūrinę, kiek laikas leidžia, centrinėje stotyje susimedžiojome į oro uostą gabenantį autobusą. Patekome į šiek tiek kuriozišką situaciją, kai paaiškėjo, kad mūsų pasiliktų smulkių pinigų kelionės tikslui pasiekti neužteks. Ups. 😀 Internete įskaitėme vienokias kainas (tad ir grynų pinigų pasilikome būtent tiek), bet autobuso vairuotojas pranešė, kad kainos kone dvigubai didesnės. Tiesa, sukrapščius visas turėtas monetas, jis pasiūlė mus pavežti viena stotele mažiau nei reikėtų iki oro uosto. Mes, žinoma, nedvejodami sutikome. Vėliau pasirodė, kad visas kurioziškumas buvo tame, jog ta dvigubai pigesnė mūsų stotelę buvo vos už 3 minučių kelio nuo terminalo! Va, kokia ta komforta kaina.. Dviguba! 😀

Čia mūsų kuriozai ir baigėsi. Sėkmingai pridavėme bagažą, susitvarkėme registracijas bei deklaracijas ir pigiuoju JetStar išskridome patrepsėti kur kas didesnėje saloje. 🙂

Iki kito susirašymo!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *