Kalnai ir kalneliai #1

Apsikutoję, prisikutoję visai neblogai išmiegojome naktį palapinėje. Retkarčiais prabusdavome apsiversti ir užsidengti veido ar užsitempti nuslydusio miegmaišio. Paryčiais temperatūra buvo nukritusi iki +6C ir nieko čia baisaus – tokiems skaičiams buvome pasiruošę. Visgi iš kažkur slenkanti drėgmė vis bandė griebti mus už kokio mažiau uždengto kūno lopinėlio. Išsimiegoti tai netrukdė, bet labai nepadėjo keltis dar saulei neišlindus iš už kalno. 🙂 Norėjom iš kempingo pajudėti anksti, tai kėlėmės kartu su saule, kuri atrodo niekur neskubėjo. Lengvai patinę išskubėjom į karštus dušus pasišildyti ir prasibudinti. Su Zapatdlo juokiamės, kad mums labai gražūs šio kempingo dušai bei tualetai, tad visai malonu ten leisti laiką. 😀

Pagaliau sušilę ir deramai apsirengę, paskubomis papusryčiavom, prisitepliojom sumuštinių ir išskubėjom savo pirmojo trail’o link. Šiandien bandysim imti viršūnę. Sakom, Slovėnijoj labai aukštų kalnų nėra, tad neturėtų būti sudėtinga. Ir čia kalnai mus vėl pamokė. 😀

Šį kartą pasirinkome gana ilgą 9-10 valandų maršrutą, apimantį net 2 kalnų viršūnes – Križ (2410 m) ir Stenar (2501 m). Be to, jos išdygusios šalia aukščiausio Triglavo, tad ir vaizdas nuo viršaus turėtų būti neblogas. Trail’o aprašyme buvo nurodyta, kad jį įveikti bus vidutiniškai sunku, bet mes lengvais keliais ir nevaikštom. 😀 Žodžiu, išėjom ketindami smagiai praleisti visą dieną kalnuose. Taip ilgai jų laukėm, todėl anksti grįžti į kempingą visai nesinorėjo.

Pavažiavę iki Aljažev Dom, palikome ten mašiną ir išpėdinom ieškoti maršruto pradžios. Suradę tinkamą taką ėmėme juo kilti stačiau.. ..ir stačiau.. ..ir stačiau. 😀 Štai čia pradėjome galvoti, kad ne tik greičiausiai 2 viršūnių nepaimsim, bet ir ratu besisukantį maršrutą teks palikti ir kažkuriuo metu tiesiog suktis atgal. Takas jau nuo pat pradžių buvo status, laiptuotas ir nuklotas palaidais akmenimis. Vietomis teko ropštis stveriantis uolų visomis keturiomis. Stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą ir kažkaip susiorientuoti prastai sužymėtose kryptyse judėjome lėtai, bet vis dar linksmai. Kiekviena nauja į viršų nukreipta rodyklė rodėsi vis absurdiškesnė nei buvusi ir kėlė mums juoką. Tikriausiai iš bejėgiškumo pasiginčyti su maršruto aprašymo autoriumi, kuris drįso šią trasą įvardyti kaip “moderate“. 😀

Tokių nuorodų galėjo būti ir daugiau

Daug nesiskųsdami ir patys save palinksmindami po truputį judėjome į priekį. Kažkur vidury maršruto radome įrengtą bivaką, kuris buvo aprūpintas visais reikalingiausiais dalykais – lova, staliuku, antklodėmis, sausuoliais lauželiui, lietaus vandeniu. Čia radome ir paliktų sausų užkandžių, kavos ir knygų. Sakom, jei baisiai susivėlinsim, galėsim drąsiai grįžti pernakvot bivake. Interjeras neištaigingas, bet baisiai jaukus. Visai net vilioja susivėlinti. 😀 Bet dar visai turim jėgų kopti, todėl varom toliau.

Bivakas IV

Taip truputis po trupučio, savo pačių nuostabai, pasiekėme Križo viršūnės slenkstį. Traukiantis ledinis kalnų skersvejis, greit užmaukšlino mums kepures ir pirštines bei kvietė į viršūnę, kuri buvo čia pat, ranka pasiekiama. Tik viena problemėlė – ją pasiekti galima tik ferrata. :/ Bet šiaip tai… ..neaukštai čia atrodo… Ir pasilaikyti yra už ko… Bandom. 😀 Drąsiausias buvo Zapatdlo, kuris gana lengvai užsikabarojo akmenimis bei lynais ir pralindęs pro gana ankštą properšą tarp uolų (kai kuprinė staiga tampa antru asmeniu, turinčiu lįsti atskirai) pakvietė mane prisijungti. Išties, buvo visai nesunku ir ooooooo kaip verta – nuo viršūnės atsivėrė pats kiečiausias vaizdas! Jautėmės patekę į kalnyno centrą, nes į kurią pusę žiūrėjom, visur matėm kalnų smaigalius. Kažkur dešiniau atsivėrė nedidelis slėnis su mažyčiu nameliu. Žemiau jo, tarsi iš šaukšto išpilti teliuškavo du mėlyni ežerėliai. Iš kažkur atklydo bliaunančių kalnų ožių porinimai. O dar tas oras.. Pats gaiviausias oras.. Norėjosi būti čia kuo ilgiau, bet stiprus traukiantis šaltas vėjas vertė ieškoti užuovėjos kur nors žemiau.

Kopimas į Križo viršūnę via ferrata
Lindom ir pralindom

Gal nuo prarėtėjusio deguonies, o gal iš laimės pasiekus Križ’o viršugalvį, jautėme jėgų antplūdį. Visgi, įvertinę į antrą pusę besiritančią saulę, nusprendėme Stenar viršūnės nebeimti ir verčiau pabaigti ratu besisukantį maršrutą. Pasukus žemyn vis tiek turėjome apeiti Stenaro kraštą, kuris, beje, nebuvo pats lengviausias. Žvyru padengtas šlaitas, atrodo bėgo iš po kojų, darėsi baisu nučiuožti nuo kalno tiesiog shortcut’u. 😀 Gerai, kad toks kelias buvo neilgas. Kitoje atkarpoje kelias žemyn rodėsi paprastesnis nei vedantis į viršų, bet ir čia buvo statu. Valandos strikinėjant nuo kalno bėgo greitai, kol nepajutome vis labiau įsiskaudančių kelių sąnarių. Nors džiaugiamės kaip tik šią vasarą pasipildę dar vienu lazdų komplektu (kuris buvo super naudingas viso kopimo metu), paskutiniai kilometrai žemyn buvo skausmingi.

Ilgas kelias žemyn

Jau nusikamavę, bet vis dar linksmi ir pilni įspūdžių pagaliau pasiekėme savo mašiną. Apačią pasiekėme su paskutine dienos šviesa, tad jaučiamės priėmę visus teisingus sprendimus. Pagal planą turėjome nueiti ~16 km atstumą. Mes už’track’inom ~22 km. Ir tai nepaėmus Stenar viršūnės. Trail’o autoriaus kompetencija dabar kelia dar daugiau įtarimų ir dar šiek tiek juoko. Matyt, sugebantys įveikti šį 2 viršūnių maršrutą vidutiniu sudėtingumu, yra labai rimti kentai. 🙂 Kaip ten be būtų, grįžom į savo kempingą ir visiškai išgręžti tyliai virėm vakarienę. Atėjęs nakties šaltis greit nuvarė vėl šildytis dušuose, po kurių buvo super jauku susisukti palapinėj. Dar šiek tiek kovodami su limpančiomis akimis bandėme dėliotis planą rytojui. Norisi eiti į kitą viršūnę, bet maudžiantys keliai reikalauja poilsio. Teks sugalvot, ką nors paprastesnio. Bet gal jau ryte. 😉

Nuo Križo: tikrai matosi ežeriukai. Galbūt matote ožius. Bet ar pastebėjote namelį?

Išsunkti linkėjimai, Z&Z!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *