Kalnai ir kalneliai #2

Šį rytą leidome sau kiek ilgiau pamiegoti, bet kėlėmės vis tiek anksti. Rudenėjant saulė danguje laikosi ne taip ir ilgai, o ypač kalnuose. Ir nors šiandien vis dar maudžia sąnarius, dieną norisi išnaudoti tyrinėjimams. Tad, dar kartą pasišildę gražiuose dušuose, prie pusryčių stalelio susidėliojom veiklos planą ir pasitepę kelius Voltaren’u sėdom į mašiną.

Ekskursiją pradėjome nuo Tromėjos. Šiame 1508 m taške susitinka pasisveikinti 3 kaimyninės šalys – Slovėnija, Italija ir Austrija. Kalnelis neaukštas, o viršūnė pasiekiama vos per porą valandų. Poilsinei dienai turėtų būti neblogai. Pradėjus eiti nurodyta kryptimi, jautėsi, kad kelias yra nesudėtingas ir labai aiškiai sužymėtas. Bet ir čia teko gana stačiai kopti. Manėme, kad kūnas po vakar priešinsis labiau, bet judėti buvo gan lengva. Aukščiau pakilusi saulė ėmė kepinti, todėl džiaugėmės, kad didžioji trail’o dalis slepiasi miškelyje.

Pakankamai lengvai pasiekę viršūnę, maklinėjom aplink. Vieta viena žinomesnių, bet turistų čia nebuvo daug – keli senjorai, jauna vokiečių porelė ir dviratininkas atmynęs į Tromėją iš Olandijos per 6 savaites (taip taip, ilgas kelias kai transportuoji save paties jėgomis). Mes patys įsitaisėm ant komfortiškų suolelių, gėrėm atsineštą kavą ir mėgavomės austriška panorama. Na, panorama gal ir neįspūdinga, bet šiandien mūsų kartelė žema. Šviečia saulė, regeneruojam jėgas, būnam lauke. 🙂

Tromeja

Ta proga, trumpam užsukome į Austriją pasižiūrėti, kas nuo jų kalno pusės matosi. Ta pati Austrija, pasirodo. 😀 Et, pamatėm ir gana. Leidomės nuo Tromėjos pažiūrėti ko nors kito. Deja, besileidžiant vėl ėmė skaudėti kelių sąnarius. Gerai, kad buvome pasiėmę savo lazdas – papildoma atrama dabar labai pravertė. Reiškias.. ..kūneliams dar reik poilsio ir neaišku, ar rytoj būsime pajėgūs kopti į rimtesnį kalną. :/

Jau kad tokia graži diena, tikslingai nuvykome apžiūrėti nedidukės medinės koplytėlės, labai paprastai vadinamos Russian chapel (ji buvo pastatyta po sniego lavina žuvusiems karo belaisviams rusams, Pirmojo Pasaulinio karo metu stačiusiems šalia koplyčios einantį kelią). Žalių pušų fone ji atrodė kažkaip sakraliai romantiškai. Faina. 🙂 Grįžtant į kempingą dar užsukome į kurortinį miestelį Kranjska Gora susipažinti su ežeru Jasna. Įspūdingo skaidrumo bala yra įsitaisiusi kalno papėdėje, ant kurios prisėta poilsinių namukų ir bariukų. Populiari vieta pasėdėti ir pasifotografuoti. Vanduo traukia maudytis ir nerti į tą skaidrumą. Kol neįkiši į jį rankos. 😀 Jasna vandens temperatūra tokia visai kalninė, +11C. Ir žinoma, kad Zapatdlo tai ne kliūtis. Nepraleisdamas progos nusiplauti kalno dulkių, jis šoko į vandenį ir greičiausiai gerokai pabaidė ten gyvenančius upėtakius. 🙂

Russian chapel
Ežeras Jasna

Va taip paturistavę, visai anksti grįžome į “Špiką”, užsikūrėm grilį ir toliau ilsinom sąnarius. Tai kol kas paskutinė mūsų naktis šiame kempinge. Norėjome pajudėti kur nors toliau, tačiau jautėm, kad ir rytoj reiktų veikti ką nors pasyvesnio. Taip gimė planas “persikraustyti” į Bohinj ežero regioną – ten yra daugiau slėnių, krioklių ir kt.

Kitą rytą niekur neskubėdami susipakavom palapinę ir išriedėjom vingiuotais kalnų keliais į Bohinj. Pakeliui dar trumpam užsukome prie Zelenci nac. parkui priklausančio ežerėlio. Čia krištolinio skaidrumo vandenyje plaukiojo tingūs ūpėtakiai. Tokią dieną galėtum ilgai meditatyviai juos stebėti. Bet mes judam toliau pažiūrėti į kitą vandenį, o tiksliau į Kozjak krioklį. Buvome skaitę, kad krioklio lankymas mokamas ir atvykę į jam skirtą stovėjimo aikštelę, radome tai patvirtinantį ženklą. Tačiau, kiek ėjome, jokio rinkliavos taško nepraėjome. Porą kilometrų ėjome smaragdinės kalnų upės pašonėje, smagiai pasisupom ant ją kertančio kabančio tilto ir pakopinėjom ant į ją atriedėjusių akmenų. Vieta labai graži ir gyva – čia žmonės ilsino kojas šaltame vandeny, šildėsi saulėje ant akmenų ar piknikavo grožėdamiesi šurmuliuojančia upe. Visai apsidžiaugėm prie jos atvažiavę. Bet gi, važiavom tai dėl krioklo! Ir išties, toliau paėjus takeliu radome nuorodą į krioklį bei.. ..rinkliavos kioską. Damn. O jau trynėm rankas, kaip čia gerai ir nemokamai mums gavosi. 😀 Šiek tiek tarpusavy padiskutavom ir nusprendėm į tą krioklį NEITI. Va, mes tokie. Pakankamai gerai laiką praleidom prie gražios upės, jautėmės užsipildę ir norėjom grįžti į kelią. O ir šiaip, nedidelis tas krioklys, greičiausiai N. Zelandijoj matėm geresnių. 🙂

Upė prie Kazjak krioklio

Taip visai smagiai grįžom iki mašinos ir išsirinkom naują nakvynės vietą Bohinj. Beje, kai ten nuvykom, pasirodė, kad mūsų kambarys yra įrengtas privačiame name, o gerokai senstelėję šeimininkai gyvena čia pat už sienos. Lyg būtume įsibrovę į kažkieno buitį. Bet šeimininkai buvo labai mieli ir vertė mus jaustis labiau laukiamais svečiais nei našta. Ir visgi juokingiausia buvo tai, kad mums atvažiavus, apie mūsų rezervaciją niekas nieko nežinojo. 😀 Nieko tokio, tereikėjo palaukti 30 min. Šį laiką leidome vaikštinėdami jau tamsiame Srednja Vas v Bohinju kaime. Ant kalnelio, virš mūsų namo stūksojo bažnyčia, o nuo jos kiemo atsivėrė žvaigždėta kaimuko panorama. Nuo ten žiūrėjom ne į tuos žiburiukus, bet kaip siauromis ir stačiomis gatvelėmis bando pravažiuoti gaisrinis automobilis. 😀

Taip smagiai praleidę pusvalanduką kaime, grįžom į savo ready kambarį ir įsitaisėm. Ketinam čia praleisti 3 naktis. Tikimės, kad turėsim, ką veikti. 🙂

Linkėjimai, Z&Z!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.