Na va, Slovėnija! #1

Rytą susikrovę mantą, nedrąsiai pajudėjome Slovėnijos link. Abejonių kėlė itin niūrios oro prognozės pranašaujančios lietų ir dar šiek tiek lietaus. Ne visai tos sąlygos, kuriomis smagu kopinėti kalnais. Nusprendėme, kad nepaisant dangaus nuotaikų, norisi pasiekti bent Liublianą. Todėl, ten ir pasukome.

Kelionei diena pasitaikė saulėta ir šilta, tad kelias per Austriją buvo vaizdingas bei smagus. Tiesą sakant, toks smagus, kad net svarstėme nežiūrėti, kas slepiasi po tuo “neprognozuojamo oro gaubtu” Slovėnijoje ir verčiau sukti į Alpes šioje sienos pusėje. Bet oras ir čia buvo žadamas nekažką, o užsispyrimas pasiekti Liublianą vis tiek buvo stipresnis. Trumpai stabtelėjome tik susipažinti su Austrijos “jūra” – tokia didele vėjuota bala, dar vadinama Fertės-Noizidlio ežeru. Įdomu, kad šį kartą pasienio punkte visi automobiliai buvo stabdomi patikrinti reikalingų dokumentų. Eilė judėjo greitai, tad laiko beveik nepraradome ir jau tą patį vakarą pasiekėme Liublianą.

Pasiilgę autonomijos ir sumanę išnaudoti nedidelius sostinės “gabaritus”, nusprendėme apsistoti miesto pakraštyje įsikūrusiame kempinge. Jaukus, draugiškas, tvarkingas – mūsų kriterijus atitinka! Negana to, super paslaugi kempingo registratorė ne tik vertė jaustis “savais”, bet ir apsimetusi, kad mato nematomą privilegijų kortelę, skyrė mums ženklią nuolaidą. Nebuvo nė ko svarstyti, liekame čia!

Taip, ruduo ir čia. 🙂

Šiltai išmiegoję naktį savo mylimoj palapinėj, kitą dieną skyrėme Liublianos tyrinėjimams. Pakeliui į senamiestį susigundėme sustoti netoliese užmatytoj kepyklėlėj ir nusipirkti reklamuojų burekų – tokių picos formos (ir dydžio) sluoksniuotos tešlos čeburėkų su mėsa (arba sūriu). Kažkaip pusiau anglų, pusiau gestų kalba susidėrėjom ketvirtadalį, dar labai šilto, bureko. Kvapas žadėjo labai daug, bet įvertinti skonį pažadėjome sau vėliau. 🙂

Tądien sugrįžęs vasariškas oras tapo puikiu pasivaikščiojimų palydovu, kuris tarsi skatino mus sukti viena gatvele po kitos. Tuo tarpu, netikėtai rasta craft’inio alaus krautuvėlė įkvėpė mus padaryti pietų pertraukėlę upės pakrantėje ir pagaliau paragauti to bureko. 😀 Įsitaisę ant suolelio gėrėme saulę, alų ir taukuotais pirštais plėšėme vietinį čeburėką. Aplink vangiai pėdino pasaulio turistai, upe lėtai plaukė objektyvų ir saulės akinių pilnos baržos. Mūsų šonus kaitino saulė, o pilvus džiugino gardūs ekspromtiniai pietūs. Gyvenimas rodėsi geras ir turtingas. Malonumas būti čia ir dabar. Visur ir tuo pačiu niekur. Dolce vita. 🙂

Maždaug ketvirtadalis bureko ir vietinis craft alus

Sotūs ir laimingi išsijudinom pabaigti ekskursijos. Tądien Liubliana su mumis žaviai koketavo, o mes jai atliepdami daug fotografavom, filmavom ir negailėjom gražių žodžių.. Tuomet ji padovanojo mums auksinį saulėlydį, kurį kartu su puodeliais cappuccino, sugėrėme pilies kalno viršūnėje. Pasaka.

Maršrutą pabaigėme meniškame rajonėlyje Metelkova. Įsivaizdavom pasivaikščiosiantys po bendruomenės menų bei amatų projektams skirtą erdvę, bet išties patekom į, rodos, slovėnišką Kristianiją. If you know, you know. 😉 Vis arčiau slenkanti naktis ir visur sekiojančios čionykštės akys neleido per ilgai užsibūti, bet ir jautėmės pamatę daugiau nei tikėjomės. Su malonumu taip pabaigę susipažinimą su sostine, neskubėdami grįžom naktinių barų šurmulio sklidinomis gatvėmis prie savo mašinos.

Dar kartą vakarieniaudami romantiškoje žibintuvėlių šviesoje prie palapinės, liaupsinom Liublianą – gyvybinga, spalvinga, kultūringa, architektūringa ir net upę turi. 😀 Kaip žinia, Slovėnija ne tik sostine turtinga, tad jau rytoj trauksime kur nors kitur. Bet prieš tai dar užsuksim karštų burekų! 😀

Taukuotų pirštų linkėjimai, Z&Z!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *