Už Alpių #3 – Italija

08.26 Susirinkom daiktus, užšokom į parduotuvę ir vėl į kelią. Šį kartą traukiame į Levanto, kuriame norėtume apsistoti porą naktų, nes kitą dieną planuojame pražygiuoti visai žinomu “Penkių kaimų” (Cinque Terre) maršrutu. Šiame regione susiradome kempingą “Nature Lovers” (skambu, tiesa?), kurio šeimininkas laisvai kalba angliškai, bet už tai atsakymus į visus klausimus pradeda “Hey man..” 🙂 Ir toks jo būdas visai tinka tai vietai – šlaituose įkurtas kempingas yra gausiai apsuptas augmenijos, o dėl karščio ir drėgmės, oras primena tropikus. Visai jaukioje vietoje įtalpinę savo palapinę, nuėjome pasėdėti į kempingo bariuką, kuriame galėjome pasinaudoti nemokamu wi-fi. Gamtinėmis medžiagomis dekoruotas baras puikiai tarpsta žalioje aplinkoje, o mes imame jaustis kaip Baly. Nujaučiu, kad ilgiau čia pagyvenusi ir aš į visus kreipčiausi “hey man”. 😀

Nature Lovers bariukas

Vaikydamiesi staiga užplūdusios atsipalaidavimo bangos, užsisakėme po bokaliuką vietinio alaus ir besimėgaudami gautais nemokamais užkandžiais, pradėjome dėlioti tikslesnį rytojaus planą. Diena turėtų būti debesuota, iškristi šiek tiek lietaus, bet mūsų numatytam žygiui, tai tik privalumas. Planuojame žygiuoti visą dieną, todėl šią naktį gulamės anksčiau, reikia pakaupti jėgas.

Planavimas reikalauja rimtos koncentracijos 🙂

08.27 Nieko netikėto, bet iš kempingo išėjome vėliau nei planavome. Mums taip nutinka dažnai, bet už tai visuomet visur jaučiamės pačiu laiku. 🙂 Pirmiausia, iš kempingo nusileidome į miestelį šeimininko parekomenduotu trumpesniu keliu. Šeštadienio rytą Levanto buvo sklidinas pakylėtų garsų – maudytis išsiruošusių poilsiautojų, dar dienos naujienų neišsikalbėjusių senukų ir visišką laisvę pajutusių vaikų. Prekystaliai nukrauti gurmaniškomis gėrybėmis, parduotuvių durys plačiai atvertos, o kavinėse tarška taurės ir puodeliai – miestelis atrodo sveikas ir gyvas. 🙂

Levanto

Pakrantėje radę pažymėtą maršruto pradžią, pradėjome savo “Penkių kaimų” žygį. Užkopus į visai padorų kalniuką, žygiavome labai vaizdingu, aukštu skardžiu palei Ligūrijos jūrą. Neilgai trukus ėmėme jausti dienos kaitrą. Žadėtų debesėlių kol kas nė kvapo, dangus pasakiškai mėlynas ir skausmingai saulėtas. 🙂 Maršruto pradžioje kitų bendražygių sutinkame nedaug, bet tie, kuriuos lenkiame, prakaituoja gausiai ir kvėpuoja sunkiai. Yra toks posakis “misery loves company” (na, maždaug, kad kankintis drauge smagiau), todėl suvienyti bendros kančios, vieni su kitais kelyje elgiamės draugiškai, supratingai ir švelniai. 😀 Orų prognozė nurodė, kad tądien turėjo būti apie +32°C, bet buvo galima justi, kad saulė šiandien dar parodys, ką gali. 🙂

Penkių kaimų maršruto pradžia
Labai giedra diena prie Ligūrijos

Nemažai pakopinėję ir dar daugiau paprakaitavę pagaliau pasiekėme pirmąjį kaimą Monterosso. Dar prieš apžiūrint senąją vietovės dalį, išsyk pasukame į pašonėje matomą paplūdimį. Jau dabar jaučiame kaip jėgų rezervą tuština karštis, bet mums tai tik žygio pradžia. Todėl, leidžiame sau atsipūsti ant akmenuoto kranto, nusimaudyti, užkąsti ir atsigaivinti. Deja, bet akmenys tokie įkaitę, jog nė negali ant jų pastovėti, o vanduo toks šiltas, kad negaivina. 😀 Na, bet iki vandens nuėjome su batais, o vandeny bent nusiplovėme dulkes. Ir vis tiek, saulėtą dieną leisti prie jūros smagu. 🙂

Atsipūtę, nenorom apsirengėm žygio rūbais ir patraukėme apžiūrėti Monterosso. Šis pasirodė ne itin įdomus – gausiai užkištas turistais, komercinis, o vaizdingesnių kaimelių matėme pravažiuojant nemokamais keliais. Tik atėję net pasipiktinome, kad norint įsipilti geriamo vandens, reikia atstovėti eilę ir dar už jį sumokėti automate bent eurą. Aišku, nuėję į visai kitą kaimo galą jo radome ir nemokamai. Na, bet vis tiek, kas čia per.. 😀 Tad, visai neužtrukę, nusipirkome privalomą “Cinque Terre” bilietą ir žygiuojame toliau į Vernacą.

Turistinis Monterosso

Iškart galiu išduoti, kad ši atkarpa buvo pati sunkiausia. 1.5 valandos kelią teko įveikti jau gerokai įsidienojus, uolingoje ir pakankamai atviroje vietoje. Tam tikruose posūkiuose atrodė, kad saulė žmogeliukus čirškina akmeninėje savo krosnyje. Beje, čia verta paminėti, kad visi keliai tarp kaimelių atrodo taip: nuolatos kyli kelis šimtus metrų į kalniuką, tada tiek pat leidiesi į kaimelį, o jame pavaikštinėjęs ir vėl kopi į kalniuką, nuo jo leidiesi į sekantį kaimuką ir t.t. Žinoma, norintys tik pasižvalgyti po vietoves, gali įsigyti vieną, traukinį ir kaimelių lankymą apimantį, bilietą ir važinėtis, kiek tą dieną tinkamas. Bet mes gi ne tokie. 🙂 Mes norim ir pažygiuoti, ir gamta pasigrožėti, ir įdomesnių rakursų paieškoti. 😉 Todėl, mes kopiam.

Kelyje sutinki vis kokių įdomybių

Kopiam ir prakaituojam tiek, kiek iki šiol nežinojom galintys. Rodėsi, kad širdis dirba kaip didelė pompa stumianti vandenį iš kūno. Esam kiaurai šlapi, pridusę, net rankos ant tiek “plaukia”, kad sunku išlaikyti telefoną darant nuotraukas. Bet mes stengiamės padaryti “protingas” stoteles, geriam daug vandens, gertuves pildome po kelis kartus kiekviename kaimelyje ir vis tiek judam į priekį (Zapatdlo paskaičiavo, kad tądien greičiausiai išgėrėme po kokius 5 l vandens). 🤠 Turint tai omenyje, galima įsivaizduoti, koks juokas per ašaras mus suėmė, kai atkopus prie pirmo bilietus tikrinančio kiosko, darbuotoja mums vaizdingai pamosikavo rankomis ir uždariusi langines, baigė savo darbo dieną. Staiga, kelias į kaimukus tapo laisvas ir nemokamas. 😀 Na, tai kam mes tą bilietą pirkom??? Et, bent parėmėm paveldą. 😏

Prie geriamo vandens visuomet būriuojasi žmonės

Antrasis kaimelis Vernaca mums pasirodė jaukesnis, romantiškesnis. Čia net mielai nusiperkame taip užtarnautų gelato (ne taip skanu, kaip Genujoj, bet tikrai džiaugiamės juos gavę). Gal kaimelio dvasia įkvėpė, gal ledai buvo ypatingesni nei atrodė, bet įgaunam entuziazmo pažygiuoti ir iki trečio kaimelio Volastra. O nuo jo, pagalvojom, jau imsim traukinuką ir likusius du kaimelius – Manarola ir Riomaggiore – patyrinėsime “civilizuotai”.

Vernaca
Kūną gydantys gelato

Trečioji žygio atkarpa jau buvo lengvesnė, dienos karštis ėmė slūgti, o ir šiek tiek adaptavomės prie krūvio. Dabar jau eidami daugiau plepam, diskutuojam. Sakom, gerai, kad tokį žygį sugalvojom (nors dienos karštis buvo tikrai absurdiškas), mat gavome progą pasigrožėti jūra ir vis kitaip atsiveriančiais kaimukų vaizdais iš toliau ir aukščiau.

Volastra
Kaip smagu sutikti – draugų palikti GLL ženklai!

Trečią kaimelį Volastrą pasiekėme po dar valandos kelio, tad ėmė sparčiai vakarėti. Prieš įžengiant į senamiestį, dar spėjome ant skardžio pasigrožėti besileidžiančia saule, kuri visą dieną mus tiek spirgino. Tokiu metu Volastra buvo pilna restoranėlius nusėdusių žmonių, ankšta ir triukšminga. Kažkaip nepataikė į mūsų nuotaiką. 🙄 Greitomis apėję kaimelio gatveles ir panoramoje palydėję saulę į jūrą, nusprendėm verčiau susirasti traukinuką ir dar užšokti pasižiūrėti likusių kaimelių.

Saulėlydis iš Volastros panoramos

Deja, pasirodo, kad į toliau vežantį traukinį pavėlavome, liko tik į paskutinį kaimelį užsukantis maršrutas (vadinasi, praleistume ketvirtą kaimelį). Aham.. 😕 Nusivylę neįgyvendintu planu, galvojam, ką daryti toliau. Valandų jau nemažai, tad turime įvertinti ir tai, ar dar spėsime į traukinį, turintį mus grąžinti į Levanto, ir tai, ar grįžę dar įeisime į kempingą. Ir spręsti turime greitai, mat vienas traukinys atvažiuoja už pusvalandžio, o kitas – tuoj pat. Zapatdlo skambina į mūsų kempingą. Ragelį pakėlęs “hey man”, patikina – jo jo, kempingas užsidaro nakčiai. Tuomet, dar kalbėdamas telefonu, Zap man moja ranka šokti į atvažiavusį traukinį “namų” link. Tiesa, jame jau besėdint, Zap išsiaiškina, kad kempingas užsidaro tik tiems, kurie grįžta automobiliu. 😀 Aiiii.. na, ir tiek to. Pavargę, šiek tiek nuliūdę, atsipučiam ir renkamės galvoti, kad likusius du kaimelius iškeitėme į smagias maudynes Monterosso. 🙂 Už tai čia, traukiny, mus pralinksimo prancūzas, kuris bedęs pirštu į mūsų žygio batus, o paskui į savo, kažką entuziastingai pakomentavo savo kalba. Pažiūrėjom į savo batus, paskui į jo ir nusijuokėm “many kilometers” – esam kelio broliai, šiandien išgyvenę šiurkščią saulę. Susikalbėjom be žodžių, susidraugavom nespausdami rankų. 😜

Lyg per mažai žingsnių būtume nuėję, išlipus iš traukinio, dar sugalvojom patraukti per Levanto ir pasižiūrėti, kas čia gero tokiu metu vyksta. Ėjom lyg apduję, “susinešioję”, bet jau pralinksmėję. Stebėjom gausiai užimtus restoranų staliukus ir pagalvojom, kad gal ir mes visai šiandien nusipelnėm pasėdėt prie tokio staliuko. 😊 Tad, nužiūrėję, kur čia valgo geriausiai atrodančią picą (taip jos šįkart Italijoje dar ir neragavom), stojom į eilę laukti laisvos vietos. Padavėja vis rūpestingai klausė, ar mes ne pieš palaukti (jei ką, gali kažką atlaisvinti viduje), o greta sėdintys jaunuoliai sakėsi paskubėsią ir tuoj pat užleisiantys mums savo kėdes. Tuo tarpu mes juokiamės – ne jau taip prastai atrodom? 😀

Užėmę jaunuolių vietą, užsisakėme po padoriai skambėjusią picą ir nedidelį grafiną vyno. Gal neobjektyvu vertinti po tokios dienos, bet viskas buvo labaaaiii skanu. 🤤 Sėdėjom nusimetę kuprines ant žemės, raitojom picas, gėrėm vyną ir kaifavom. Ši vakarienė – mūsų prizas už ištvermę. 😎 Pavakarieniavus, padavėja nurinko lėkštes ir pasiteiravo, iš kur mes ir išgirdusi atsakymą, garsiai perrėkė jį iš lauko į virtuvę ir nuėjo. Matyt, palikom įspūdį. 😅

Užtarnauta vakarienė

Su puse picos dėžutėje, dideliu nuovargiu kūne ir dar didesniu smagumu širdyje patraukėm į kempingą. Eidami morališkai ruošiamės įveikti šeimininko parekomenduotą trumpesnį kelią, kuris dabar stačiai šaus į viršų, bet vos tik į jį pasukus, mums kelią pastojo… ..šernai! 😳 Tiksliau, visa šernų šeimynėlė taip pat buvo sumaniusi pasinaudoti trumpesniu keliuku, kol pamačiusi mūsų žibintus nespruko į šoną. O mes kažkaip ėmėm ir apsigalvojom dėl to keliuko. 😀 Ypač po to, kai šernas bebėgdamas stabtelėjo, atsisuko ir metė mums grėsmingą perspėjantį žvilgsnį.. Na, ar bent po grafino vyno taip pasirodė. 😀 Susitaikę su likimo posūkiu, nuvinguriavom mašininiu keliu serpantinais. Taip sėkmingai grįžom prie palapinės, įveikę beveik 40 km kalnais ir kalneliais, saulėje ir tamsoje, su šernais ir be jų. Paskutines jėgas atidavę šiltam dušui, labai smagiai užmigom.

Čia įterpiu asmeninį Zapatdlo liudijimą apie susitikimą su šernais:

“Pasukom iš pagrindinio kelio į shortcut’ą, kad nereikėtų eiti ilgais serpantinais. Jau vėlu, ~23:30, tamsu. Aš turiu galvos žibintuvėlį (galvastiką), Žmonas šį kartą mojuoja šviečiančiu telefonu. Keliuko sutrumpinimas veda per nedidelį miškelį, žmonių pramintu takeliu aukštyn iki kempingo, tad kelio matosi tiek, kiek patys pasišviečiame. Aš einu priekyje, iš paskos seka Žmonas su picos dėžute ir šviečiančiu telefonu rankose. Netikėtai, iš šalia esančio griovio pasigirdo šnarėjimas, lyg koks bembis lėktų (bent pirma tokia mintis, buvo aišku, kad tikrai ne katinėlis taip šnara 🙂 )… Bet mūsų šokiruojančiai nuostabai iš griovio išlėkė ne lapė ir ne briedis, o juoda stačia kupra… …kiaulė??!!!…, laukinė kiaulė – šernas!!! Ta juoda kiaulė nulėkė aukštyn, o jai iš paskos trys laukiniai kiauliukai, o tai iš paskos dar didesnis šernas… Tiesa, šernas tik išlindęs iš griovio stabtelėjo, šonu atsistojo į mus ir žvilgtelėjo. Mus skyrė kokia ~20-30 m. Buvo neaišku – o kas dabar bus?!!! Mes taip pat sustojome, stengiausi neprovokuoti itališkos kiaulės, nedariau staigių judesių, į akis nešviečiau. Pavojui dar neatslūgus, Žmonas pradėjo plūsti – “Tai ką mums dabar daryti, kaip mums grįžti namo…?” 😀 Šernas įsitikinęs, kad jo šeimyna saugiai pasitraukė, o mes pažadėjom jų nesekti, taip pat nulėkė aukštyn. Taip taip, į tą pusę, kur mums reikia… 😀 Daug išeičių mums neliko, kaip kad grįžti sulėtintu žingsniu į pagrindinį kelią ir juo žygiuoti iki kempingo.”

– Zapatdlo

 

Jaukiai įsikūrę ir labai pavargę

08.28 Pabudę gana greitai susipratom – šiandien skubiai išsikraustyti iš kempingo nepavyks, man visai nėra jėgų, Zapatdlo jaučiasi kaip maišu trenktas. 😩 Šiandien ketinome traukti į Pizą, bet niekaip negalim pasijudinti. Daug savęs nekankindami, nusprendėm pasilikti čia dar vieną dieną, pailsėti ir pasidėlioti tolimesnį planą.

Deja, kuo toliau tą planą dėliojome, tuo sparčiau dingo ūpas – jaučiamės viską šiame regione matę, pabodo nuolatinis karštis ir besikartojančios išvaizdos miestai. Bandome situaciją kaip nors spręsti, daug tyrinėjam google maps, Booking.com, Airbnb ir orų prognozes (panašu, kad visoj EU kaip tyčia rodo lietų). Sakom, gal reikia bandyti maršrutą: Piza – Florencija – Riminis – Garda? O gal šaut tiesiai į Italijos apačią ir pasiekti Barį? Kažkaip reik nuspręst iki ryto. 🤔

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *