Tai, kur ten baigėm? Aaa, taip. Pirmadienis nebūtų pirmadieniu, jei neiškrėstų ko nors, dėl ko norėtųsi pratarti tą užtemptą “uhhh..” Iškilusios problemėlės su Subariku užlaikė mus Postojnoj ilgiau nei ketinome. Ir nors labai džiaugėmės sulaukę reikalingos pagalbos, atidavę ratus meistrui susidūrėm su nauju rūpestėliu. Ką dabar tiek laiko veikti mažojoj Pastojnoj? Be mašinos? :/ Svarstydami įvairias situacijas, įvertinom ir tai, kad mažame mieste vietinis meistras gali gana lanksčiai pažiūrėti į pažadą mašiną grąžinti už tų kelių valandų. Tikriausiai pasirinkome gana saugų variantą, bet nusprendėme iš situacijos išpešti geriausia, ką galima. Todėl, kambario rezervaciją pratęsėme dar vienai nakčiai ir iškeliavome apžiūrėti apylinkių. Pėsčiomis. 🙂 Postojna – mielas, tylus, mažas, itališkos buities persmelktas miestelis. Kol sukiojomės siauromis ir kalnuotomis gatvelėmis tarp namų, grožėjomės prižiūrėtais eksterjerais ir ryškiaspalviais augalais vazonuose. O smagiausia, kad ir čia radome kalną! Tiesa, nedidelį, bet atveriantį romantišką panoramą. Rodos, kad apniukęs dangus dar labiau sumažino tą mažytį miestelį…
Tag: Subaru
Turėjom tokią užmačią pakeliui į Slovėniją aplankyti Brno Čekijoje. Tuo tarpu atėjęs rytojus mums išmetė kitą kortą – o kas jeigu.. ..Bratislava?? 😀 Kilometrų daugiau, bet ir tyrinėjimo plotai didesni. Remdamiesi tokia paprasta matematika, kol kas išbraukėm Čekiją ir jos vieton įrašėm Slovakiją. Naujos krypties kilometrai šį kartą nesivyniojo taip sklandžiai, kaip norėjosi. Atrodo, niekada nesibaigsiantys, kelio remonto darbai autostradoje ne kartą mus nusodino ir gerokai pristabdė arklius – vienu metu pastebėjome, kad puskilometrį įveikėme per kone pusvalanduką, o 30 km atstumą šliaužėme Subariko vos toleruojamu lėtumu. Šis vis neapsikęsdamas tokių žiaurių suvaržymų, imdavo trukčioti ir reikalauti humaniškesnio, bent 20 km/h siekiančio, greičio. Norom nenorom, prisiminėm laikus, kai tokiose vilkstinėse greta fūrų užmušinėdavom ilgas valandas ir svajodavom apie tą akimirką, kai galiausiai pasiektas pasienietis patikrins dokumentus bei mostels į priekį leisdamas kirsti sieną. Užtatai, dabar kaip gerai, ania? Taip bemąstant, grįžo optimizmas. Bet autostradoj palikto laiko jau niekas negrąžins, Bratislavą…
Įvykis nutiko pasimaudžius Azovo jūroje ir pradėjus Krymo palikimo misiją. Paėmėm Ukrainietišką kelio sutrumpinimą 😉 Jei ką po 1.5h grįžom į kelią atgal pilnu tempu su sveiku ratu 😉 Įdomiausia, kad miestelyje už 11km padangų lopymo vietų buvo tiek, kiek pas mus maksimų, ant kiekvienos sankryžos – rinkomomės rimtai nusiteike – čia keltuvo neturi, čia kažkokia netvarka … 😉