Tag: [GLL]

October 10, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Šį rytą leidome sau kiek ilgiau pamiegoti, bet kėlėmės vis tiek anksti. Rudenėjant saulė danguje laikosi ne taip ir ilgai, o ypač kalnuose. Ir nors šiandien vis dar maudžia sąnarius, dieną norisi išnaudoti tyrinėjimams. Tad, dar kartą pasišildę gražiuose dušuose, prie pusryčių stalelio susidėliojom veiklos planą ir pasitepę kelius Voltaren’u sėdom į mašiną. Ekskursiją pradėjome nuo Tromėjos. Šiame 1508 m taške susitinka pasisveikinti 3 kaimyninės šalys – Slovėnija, Italija ir Austrija. Kalnelis neaukštas, o viršūnė pasiekiama vos per porą valandų. Poilsinei dienai turėtų būti neblogai. Pradėjus eiti nurodyta kryptimi, jautėsi, kad kelias yra nesudėtingas ir labai aiškiai sužymėtas. Bet ir čia teko gana stačiai kopti. Manėme, kad kūnas po vakar priešinsis labiau, bet judėti buvo gan lengva. Aukščiau pakilusi saulė ėmė kepinti, todėl džiaugėmės, kad didžioji trail’o dalis slepiasi miškelyje. Pakankamai lengvai pasiekę viršūnę, maklinėjom aplink. Vieta viena žinomesnių, bet turistų čia nebuvo daug – keli senjorai, jauna vokiečių porelė…

Read the PostKalnai ir kalneliai #2

Apsikutoję, prisikutoję visai neblogai išmiegojome naktį palapinėje. Retkarčiais prabusdavome apsiversti ir užsidengti veido ar užsitempti nuslydusio miegmaišio. Paryčiais temperatūra buvo nukritusi iki +6C ir nieko čia baisaus – tokiems skaičiams buvome pasiruošę. Visgi iš kažkur slenkanti drėgmė vis bandė griebti mus už kokio mažiau uždengto kūno lopinėlio. Išsimiegoti tai netrukdė, bet labai nepadėjo keltis dar saulei neišlindus iš už kalno. 🙂 Norėjom iš kempingo pajudėti anksti, tai kėlėmės kartu su saule, kuri atrodo niekur neskubėjo. Lengvai patinę išskubėjom į karštus dušus pasišildyti ir prasibudinti. Su Zapatdlo juokiamės, kad mums labai gražūs šio kempingo dušai bei tualetai, tad visai malonu ten leisti laiką. 😀 Pagaliau sušilę ir deramai apsirengę, paskubomis papusryčiavom, prisitepliojom sumuštinių ir išskubėjom savo pirmojo trail’o link. Šiandien bandysim imti viršūnę. Sakom, Slovėnijoj labai aukštų kalnų nėra, tad neturėtų būti sudėtinga. Ir čia kalnai mus vėl pamokė. 😀 Šį kartą pasirinkome gana ilgą 9-10 valandų maršrutą, apimantį net 2…

Read the PostKalnai ir kalneliai #1

Rytą džiugiai krovėmės daiktus, nes nekantravome pagaliau pajudėti kalnų link. Apibėginėdami sunkius debesis, lig šiol sėkmingai išvengėme lietaus. Nuolat stebėjome orų prognozes Slovėnijoje ir kaip bastūnai tiesiog judėjome kur sausiau, kantriai laukdami geresnių sąlygų kopti kalnais. Taip susiklostė, kad tarp mūsų tikslo ir Postojnos, patogiai sau įsitaisęs žymusis Bledas. Būtų nuodėmė jo neaplankyti, juolab kad kalnuose kitą dieną rodo geresnį orą, nei šiandien. Pakeliui į Bledą dar sustojome pasižiūrėti į uolas įtūpdytos Predjama pilies. Mašiną palikome mažoje nemokamoje aikštelėje prie kapinaičių ir trumpai pasileidę gatvele atsidūrėme patogioje aikštelėje piliai apžiūrėti. Į pilies vidų nėjome, nes taupėme laiką, bet jautėme, kad tikrai užtenka pasigrožėti ja iš šono. Tiek užteko mūsų smalsumui “pakasyti”. 🙂 Blede buvome apie vidurdienį. Vėjo nešamą gaivą užgožė išlindusi saulė. Čia aplink ežerą šmirinėjo kur kas daugiau turistų, girdėjome nemažai amerikietišku akcentu kalbančių žmonių. Jausmas visiškai kurortiškas. 🙂 Nusprendėme šią gražią dieną praleisti Blede, o vakare lėkti į…

Read the PostNa va, Slovėnija! #4

October 2, 2021 / / [GLL]

Tai, kur ten baigėm? Aaa, taip. Pirmadienis nebūtų pirmadieniu, jei neiškrėstų ko nors, dėl ko norėtųsi pratarti tą užtemptą “uhhh..” Iškilusios problemėlės su Subariku užlaikė mus Postojnoj ilgiau nei ketinome. Ir nors labai džiaugėmės sulaukę reikalingos pagalbos, atidavę ratus meistrui susidūrėm su nauju rūpestėliu. Ką dabar tiek laiko veikti mažojoj Pastojnoj? Be mašinos? :/ Svarstydami įvairias situacijas, įvertinom ir tai, kad mažame mieste vietinis meistras gali gana lanksčiai pažiūrėti į pažadą mašiną grąžinti už tų kelių valandų. Tikriausiai pasirinkome gana saugų variantą, bet nusprendėme iš situacijos išpešti geriausia, ką galima. Todėl, kambario rezervaciją pratęsėme dar vienai nakčiai ir iškeliavome apžiūrėti apylinkių. Pėsčiomis. 🙂 Postojna – mielas, tylus, mažas, itališkos buities persmelktas miestelis. Kol sukiojomės siauromis ir kalnuotomis gatvelėmis tarp namų, grožėjomės prižiūrėtais eksterjerais ir ryškiaspalviais augalais vazonuose. O smagiausia, kad ir čia radome kalną! Tiesa, nedidelį, bet atveriantį romantišką panoramą. Rodos, kad apniukęs dangus dar labiau sumažino tą mažytį miestelį…

Read the PostNa va, Slovėnija! #3

September 20, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Nors orai mus kol kas lepino ir palydavo tik naktimis, šį kartą visi prognozių portalai rodė neišvengiamą visos dienos lietų kalnų regione. Tokias aplinkybes nusprendėme sumaniai išnaudoti ir nuo lietaus pasislėpti ten, kur jis mūsų nepasieks – giliai po žeme! O tiksliau, oloje. Ir ne bet kokioje, o milžiniškoje, daugiau kaip 5 km vinguriuojančioje “Postojnska Jama” (“Postojna Cave”). Šios stalaktitų bei stalagmitų karalystės rekomendaciją užmatėme vietinės slovėnės pildomame kelionių bloge. Savo įraše ji teigia, kad už bilietus gali tekti pakloti kone 30 eur, bet ir užtikrina, kad kaina yra verta įspūdžių. Tad, apniukusį sekmadienio rytą (vis dar be lietaus) užsisakėme kambarį nedideliame vietos viešbutėlyje, susilankstėme palapinę, vėl užgrūdome Subaru ir išdardėjom į Postojną. Smagu, kad Slovėnija nedidelė – kelionėms iš vieno miesto į kitą, nesugaišti nei dienos, nei pusdienio. Į Postojną atvykom padoriu laiku, tad nelaukę check-in’o valandų prie viešbučio palikom mašiną ir pėsčiomis patraukėm pažiūrėti tų stalagmitų. Nors lauke…

Read the PostNa va, Slovėnija! #2

September 19, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Rytą susikrovę mantą, nedrąsiai pajudėjome Slovėnijos link. Abejonių kėlė itin niūrios oro prognozės pranašaujančios lietų ir dar šiek tiek lietaus. Ne visai tos sąlygos, kuriomis smagu kopinėti kalnais. Nusprendėme, kad nepaisant dangaus nuotaikų, norisi pasiekti bent Liublianą. Todėl, ten ir pasukome. Kelionei diena pasitaikė saulėta ir šilta, tad kelias per Austriją buvo vaizdingas bei smagus. Tiesą sakant, toks smagus, kad net svarstėme nežiūrėti, kas slepiasi po tuo “neprognozuojamo oro gaubtu” Slovėnijoje ir verčiau sukti į Alpes šioje sienos pusėje. Bet oras ir čia buvo žadamas nekažką, o užsispyrimas pasiekti Liublianą vis tiek buvo stipresnis. Trumpai stabtelėjome tik susipažinti su Austrijos “jūra” – tokia didele vėjuota bala, dar vadinama Fertės-Noizidlio ežeru. Įdomu, kad šį kartą pasienio punkte visi automobiliai buvo stabdomi patikrinti reikalingų dokumentų. Eilė judėjo greitai, tad laiko beveik nepraradome ir jau tą patį vakarą pasiekėme Liublianą. Pasiilgę autonomijos ir sumanę išnaudoti nedidelius sostinės “gabaritus”, nusprendėme apsistoti miesto pakraštyje įsikūrusiame…

Read the PostNa va, Slovėnija! #1

Šiandien nepatingėjome keltis su saule, kurią tik vakar patys paguldėme. Mat, senis banglentininkas prasitarė, kad labai trumpą laiką, ankstų rytą, visai netoliese galima pamatyti besikaitinančius ruonius ir pačius tikriausius pingvinus! Va, čia tai motyvacija anksčiau išsiversti iš lovos. 🙂 Atidžiai skaitydami senio sudarytą aprašymą, nusekėme keliu vedančiu pro švyturį, o už jo – palei skardžius. Tekančios saulės šviesa šiltai nudažė uolas ir nuskaidrino žydrą dangų. Gerėdamiesi idiliška bangų mūša, akimis ieškojome pingvinaičių. Kai galvoje ėmė šmirinėti mintis, kad galbūt šiandien jokios krypuojančios egzotikos nepamatysime, vienas po kito pradėjo rodytis paukščiai! Vaikiškai krykštaudami stebėjome juos ir dar kartą beprasmiškai stengėmės visą tą akimirkos šaunumą suskaitmeninti. Ech, naivumas. 🙂 Vos už keliolikos metrų, iškišulyje šonus kaitino ruoniai! Nors iš toliau buvome jau juos matę, šį kartą džiaugėmės galėdami prieiti visai arti ir geriau juos patyrinėti. Juokingi taukiniai tinginiai. 🙂 Kai pingvinai vienas po kito nėrė į jūrą toliau dirbti savo dienos darbų,…

Read the PostZelandiški nuostabumai #7

Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus… Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀 Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes…

Read the PostZelandiški nuostabumai #6

Padarę taip, kaip nutarę, rytą išsiruošėm ieškoti kalnų ir ledo. Dar vienu hipės Kate patarimu pakeliui užsukome į Okarito, kur, pasak jos, turėtume išvysti kažką gražaus. Čia radome kalno papėdę, o nuo jos neilgai pasekę pažymėtu taku viršun – kuo puikiausią panoramą. Atsiveriančios platybės visada gerai, tačiau pajutome, kad jau tampame išlepinti vaizdais. 🙂 Va, kas išties mus sužavėjo, tai pakeliui į Franz Josef Glacier, kelią apkabinęs, vienos gatvės miesteliūkštis. Senas auksakasių Ross Goldfields privertė mus ne tik sustoti kone vidury kelio, bet ir išlipti iš automobilio. Ir vėl kažkas tokio kinematografiško. 🙂 Galiausiai pasiekėme savo tikslą ir atvykome į Franz Josef Glacier – visiškai turistinį kalnų miestelį. Tokioje vietoje daugiau ir nėra ką veikti, kaip tik dienomis žygiuoti šlaitais, o vakare minkštinti raumenis vynu vietiniam bare. Bet, ką čia slėpti – juk to ir atvažiavome. 🙂 O ir alpių apsuptyje nakvoti mums labai patinka, ką čia bepridursi. Kad ir kaip…

Read the PostZelandiški nuostabumai #5

Su kiekviena diena mūsų ekipažo vairuotojas jaučiasi vis užtikrinčiau. Iš pradžių svarstėme, kaip tokiuose vingiuotuose kalnų keliuose yra leistinas 100 km/h greitis, o dabar minam laikydami toleruojamu 100+4 km/h! Maigyti blogo tekstą telefone darosi vis sudėtingiau. Kartais jaučiuosi it sekretorės-astronautės apmokymuose. 😀 Tad, atleiskit už visas klaideles, kurias galbūt pastebit – nelengva bolide išlaikyti stabilią rankelę. 😉 ..ir galvelę. 😀 Apie ką aš čia? A, taip. Iš Westport’o nustatėme kryptį į Kumarą (ir mes juokėmės iš pavadinimo). 🙂 Čia turėjome vienintelį tikslą – pernakvoti ten, kur kitą dieną būtume kuo arčiau kalnų. Buvo labai smagu, kad kone lietuvišką ankstyvo pavasario orą pakeitė lietuviškas vėlyvo pavasario oras. 😀 Pagaliau galėjome išsinerti iš savo striukų ir pasimėgauti atostogoms būdingomis temperatūromis. Kupini nuotykingos nuotaikos pasukome į Cape Fullwind. Visai ne už ilgo, dar nepasiekę taško B, norėjome stoti kiekviename kilometre ir traukti į savo menkų galimybių aparatus dieviško grožio pakrančių vaizdus. Maklinėdami po vieną…

Read the PostZelandiški nuostabumai #4

Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…

Read the PostZelandiški nuostabumai #1

Trečiadienį, po dar kone dešimties valandų, nusileidome Auklande. Šį kartą pavyko praktiškai viso skrydžio metu saldžiai pramiegoti (nors gardžiųjų patiekalų nepraleidome!), tad laikas prabėgo nejučia. Dar besileidžiant buvome prilipę prie iluminatoriaus ir seilėjomės akimis glostydami žemyno reljefą. Grožis, grožis! Pasų ir biologinės apsaugos kontrolę praėjome gana lengvai. Buvome pasiruošę visus dokumentus, galimai reikiamą informaciją, deklaravome žygio batus, miegmaišius bei atsivežtą kavos pakelį. Skamba juokingai, bet kadangi elgemės pagal protokolą, niekur neužtrukome ir buvom gražiai aptarnauti bei įleisti pamaklinėti tuose šalies grožiuose. 🙂 Iš oro uosto, už kokius 20 vietinių pinigų, mus mielai pavežėjo greitasis autobusiukas. Buvo labai keista stebėti, kaip mūsų lagaminai rieda atskiroje uždaroje priekabaitėje. Galbūt vylęsis surinkti daugiau žmonių, autobusiuko vairuotojas jų į saloną krauti neleido. Visgi buvome vieninteliai keleiviai, tad zelandas smagiai palaikė su mumis pokalbį ir negailėjo praktiškų patarimų vairavimui, dalinosi vykstančių rinkimų aktualijomis ir šmaikštavo. Tuo tarpu mes, tarsi pramogaudami, tik klausėmės jo “kniaukiančio” akcento.…

Read the PostPagaliau N. Zelandija! #1

Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…

Read the PostEgzotika prasideda. Honkongas