Tag: kalnai

September 11, 2022 / / [GLL]

08.31 Pajutę tikrą atsipalaidavimą, šiandien nusprendėme praleisti dieną atskirai ir veikti tai, kas kiekvieno širdžiai miela. Tad, aš likau rašyti blogo, kuriam niekaip nelikdavo galimybių ir šiek tiek prasiskalbti drabužius, o Zapatdlo išsiruošė dar patyrinėti aplinkinius kalnus. Diena nusimato šilta (ne karšta!), saulėta ir šiek tiek vėjuota, bet pasivaikščiojimams ir rūbų džiovinimui turėtų būti pats tas. 😌 Vis dar mėgaujamės nuslūgusiais karščiais, nes Italija buvo gerokai mus pakaitinusi. Orų prognozė rodo, kad šiandien aukščiausia temperatūra sieks +22C. Reiškias, atvėsome mažiausiai dešimčia laipsnių. 🙂 Besibaigiant dienai galiu konstatuoti – imtis aprašyti visą ligšiol nutikusią kelionę, kaip ir skalbti rankomis, nėra lengva. Kaip sužinojau vėliau, ir Zapatdlo dienelė pasitaikė ne iš lengvųjų. Kol aš sėdėjau prie kompiuterio ir mėgavausi stogu virš galvos, jis sumanė lengvą pasivaikščiojimą iškeisti į kopimą kalno viršūnėn. Ir žinoma, kad metė iššūkį vienai stačiausių. Per 7 valandas intensyvaus kopimo ir stataus leidimosi nepažymėtais takais, Zap įveikė 13.5 km.…

Read the PostKeičiam kursą #2 – Prancūzija

September 10, 2022 / / [GLL]

08.29 Dieną pasitinkame su sudėliotu planu – traukiame tiesiai į Pizą, o ten pavaikštinėję, toliau važiuosime į Florenciją. Jei rasime padorią vietą apsistoti, liksime ten porai naktų. O ką daryti toliau, nuspręsime tada (pažiūrėsim kur koks oras, kokia nuotaika). Ruošiamės, renkam palapinę, kraunamės daiktus į mašiną ir vis vienas kito klausinėjam – ar tikrai važiuojam į Pizą? Na, lyg ir važiuojam. Susivedam kelionės tikslą į navigaciją ir.. ..nejudam iš vietos. 😀 Sėdim mašinoj ir svarstom, kažkaip “nekabina” tas Pizos/Florencijos variantas, nėra entuziazmo, nėra ūpo. Pajudam mašina dar 20 metrų, sustojam, galvojam. Atsibodo tas nuolatinis karštis virš +30C, atsibodo tas pats miestų vaizdas, pasiilgom gamtos, kalnų. Tad, ir vėl – tai, ką daryti? Reik kažkaip atvėsti. Ir atsivėsinom. Prancūzijoj. 😀 O buvo taip – dar vakar Zapatdlo benaršydamas google maps, akimis sukinėjosi aplink kalnus. Deja, aplink Gardą, kalnuose rodo lietų. Bet juk Alpės driekiasi ir per Prancūziją.. 😀 O toje pusėje,…

Read the PostKeičiam kursą #1

08.26 Susirinkom daiktus, užšokom į parduotuvę ir vėl į kelią. Šį kartą traukiame į Levanto, kuriame norėtume apsistoti porą naktų, nes kitą dieną planuojame pražygiuoti visai žinomu “Penkių kaimų” (Cinque Terre) maršrutu. Šiame regione susiradome kempingą “Nature Lovers” (skambu, tiesa?), kurio šeimininkas laisvai kalba angliškai, bet už tai atsakymus į visus klausimus pradeda “Hey man..” 🙂 Ir toks jo būdas visai tinka tai vietai – šlaituose įkurtas kempingas yra gausiai apsuptas augmenijos, o dėl karščio ir drėgmės, oras primena tropikus. Visai jaukioje vietoje įtalpinę savo palapinę, nuėjome pasėdėti į kempingo bariuką, kuriame galėjome pasinaudoti nemokamu wi-fi. Gamtinėmis medžiagomis dekoruotas baras puikiai tarpsta žalioje aplinkoje, o mes imame jaustis kaip Baly. Nujaučiu, kad ilgiau čia pagyvenusi ir aš į visus kreipčiausi “hey man”. 😀 Vaikydamiesi staiga užplūdusios atsipalaidavimo bangos, užsisakėme po bokaliuką vietinio alaus ir besimėgaudami gautais nemokamais užkandžiais, pradėjome dėlioti tikslesnį rytojaus planą. Diena turėtų būti debesuota, iškristi šiek tiek…

Read the PostUž Alpių #3 – Italija

Vakarop pasiekėm labai turistinį kalnų regioną, kuriame kempingai yra įsikūrę kone vienas prie kito. Visgi, mums rasti nakvynės vietą ir vėl nebuvo lengva. Niekaip neradom normalios vietos (ne prie tualeto ir ne vidury atviro bulvių lauko). Pasirodo, čia netoliese vyksta muzikos festivalis, tai kempingai pilni vietinės muzikos gerbėjų (peržiūrėjom repertuarą, nė vieno atlikėjo nepažinom 🙂 ). Jau visai darbo dienos pabaigoj nusprendėm pabandyti dar vieną, toliau esantį kempingą Brige. Ir, kenčiantiems dangus – gavom nakvynę šaunioj mažoj vietoj prie krioklio! Jauku, ramu, nuošalu ir dėl krioklio šniokštimo kempingo kaimynai negirdi vienas kito. 🙂 Panašu, kad čia taisyklių mažai, o geros energijos apstu. Visi atrodo atsipalaidavę. O gal taip pasirodė, nes atsipalaidavome mes. 😀 Dušui nereikia žetonų, vanduo bėga karštas, pakankamai švaru, vieta įdomi. 😊 Iš patirties jau žinome, kokios naktys būna kalnuose, tad buvome pasiruošę. Net nežinom, kiek buvo laipsnių, bet vėsu. 😀 Nepaisant to, miegojom šiltai, o krioklio šniokštimas…

Read the PostAlpės! Šveicarija

Apsikutoję, prisikutoję visai neblogai išmiegojome naktį palapinėje. Retkarčiais prabusdavome apsiversti ir užsidengti veido ar užsitempti nuslydusio miegmaišio. Paryčiais temperatūra buvo nukritusi iki +6C ir nieko čia baisaus – tokiems skaičiams buvome pasiruošę. Visgi iš kažkur slenkanti drėgmė vis bandė griebti mus už kokio mažiau uždengto kūno lopinėlio. Išsimiegoti tai netrukdė, bet labai nepadėjo keltis dar saulei neišlindus iš už kalno. 🙂 Norėjom iš kempingo pajudėti anksti, tai kėlėmės kartu su saule, kuri atrodo niekur neskubėjo. Lengvai patinę išskubėjom į karštus dušus pasišildyti ir prasibudinti. Su Zapatdlo juokiamės, kad mums labai gražūs šio kempingo dušai bei tualetai, tad visai malonu ten leisti laiką. 😀 Pagaliau sušilę ir deramai apsirengę, paskubomis papusryčiavom, prisitepliojom sumuštinių ir išskubėjom savo pirmojo trail’o link. Šiandien bandysim imti viršūnę. Sakom, Slovėnijoj labai aukštų kalnų nėra, tad neturėtų būti sudėtinga. Ir čia kalnai mus vėl pamokė. 😀 Šį kartą pasirinkome gana ilgą 9-10 valandų maršrutą, apimantį net 2…

Read the PostKalnai ir kalneliai #1

Rytą džiugiai krovėmės daiktus, nes nekantravome pagaliau pajudėti kalnų link. Apibėginėdami sunkius debesis, lig šiol sėkmingai išvengėme lietaus. Nuolat stebėjome orų prognozes Slovėnijoje ir kaip bastūnai tiesiog judėjome kur sausiau, kantriai laukdami geresnių sąlygų kopti kalnais. Taip susiklostė, kad tarp mūsų tikslo ir Postojnos, patogiai sau įsitaisęs žymusis Bledas. Būtų nuodėmė jo neaplankyti, juolab kad kalnuose kitą dieną rodo geresnį orą, nei šiandien. Pakeliui į Bledą dar sustojome pasižiūrėti į uolas įtūpdytos Predjama pilies. Mašiną palikome mažoje nemokamoje aikštelėje prie kapinaičių ir trumpai pasileidę gatvele atsidūrėme patogioje aikštelėje piliai apžiūrėti. Į pilies vidų nėjome, nes taupėme laiką, bet jautėme, kad tikrai užtenka pasigrožėti ja iš šono. Tiek užteko mūsų smalsumui “pakasyti”. 🙂 Blede buvome apie vidurdienį. Vėjo nešamą gaivą užgožė išlindusi saulė. Čia aplink ežerą šmirinėjo kur kas daugiau turistų, girdėjome nemažai amerikietišku akcentu kalbančių žmonių. Jausmas visiškai kurortiškas. 🙂 Nusprendėme šią gražią dieną praleisti Blede, o vakare lėkti į…

Read the PostNa va, Slovėnija! #4

Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus… Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀 Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes…

Read the PostZelandiški nuostabumai #6

Padarę taip, kaip nutarę, rytą išsiruošėm ieškoti kalnų ir ledo. Dar vienu hipės Kate patarimu pakeliui užsukome į Okarito, kur, pasak jos, turėtume išvysti kažką gražaus. Čia radome kalno papėdę, o nuo jos neilgai pasekę pažymėtu taku viršun – kuo puikiausią panoramą. Atsiveriančios platybės visada gerai, tačiau pajutome, kad jau tampame išlepinti vaizdais. 🙂 Va, kas išties mus sužavėjo, tai pakeliui į Franz Josef Glacier, kelią apkabinęs, vienos gatvės miesteliūkštis. Senas auksakasių Ross Goldfields privertė mus ne tik sustoti kone vidury kelio, bet ir išlipti iš automobilio. Ir vėl kažkas tokio kinematografiško. 🙂 Galiausiai pasiekėme savo tikslą ir atvykome į Franz Josef Glacier – visiškai turistinį kalnų miestelį. Tokioje vietoje daugiau ir nėra ką veikti, kaip tik dienomis žygiuoti šlaitais, o vakare minkštinti raumenis vynu vietiniam bare. Bet, ką čia slėpti – juk to ir atvažiavome. 🙂 O ir alpių apsuptyje nakvoti mums labai patinka, ką čia bepridursi. Kad ir kaip…

Read the PostZelandiški nuostabumai #5

Su kiekviena diena mūsų ekipažo vairuotojas jaučiasi vis užtikrinčiau. Iš pradžių svarstėme, kaip tokiuose vingiuotuose kalnų keliuose yra leistinas 100 km/h greitis, o dabar minam laikydami toleruojamu 100+4 km/h! Maigyti blogo tekstą telefone darosi vis sudėtingiau. Kartais jaučiuosi it sekretorės-astronautės apmokymuose. 😀 Tad, atleiskit už visas klaideles, kurias galbūt pastebit – nelengva bolide išlaikyti stabilią rankelę. 😉 ..ir galvelę. 😀 Apie ką aš čia? A, taip. Iš Westport’o nustatėme kryptį į Kumarą (ir mes juokėmės iš pavadinimo). 🙂 Čia turėjome vienintelį tikslą – pernakvoti ten, kur kitą dieną būtume kuo arčiau kalnų. Buvo labai smagu, kad kone lietuvišką ankstyvo pavasario orą pakeitė lietuviškas vėlyvo pavasario oras. 😀 Pagaliau galėjome išsinerti iš savo striukų ir pasimėgauti atostogoms būdingomis temperatūromis. Kupini nuotykingos nuotaikos pasukome į Cape Fullwind. Visai ne už ilgo, dar nepasiekę taško B, norėjome stoti kiekviename kilometre ir traukti į savo menkų galimybių aparatus dieviško grožio pakrančių vaizdus. Maklinėdami po vieną…

Read the PostZelandiški nuostabumai #4

Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…

Read the PostZelandiški nuostabumai #1

Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…

Read the PostEgzotika prasideda. Honkongas

Pagaliau šiais metais užlipau į kalną, kuris aukštesnis negu 3km – Piko Duarte įveikta 3087m! Kas galėjo pagalvot, kad tai bus taip toli nuo namų 😉
Kelionė nebuvo iš lengviausių, bet kalnai visada išmokys jiems pagarbos jeigu dar nemoki. ~19 km iki nakvynės stovyklavietės – nuo 1km pakilimas iki 2,7km. Chebra pagyrė mane – “jeigu ne Zapatdlo, tai pertraukų būčiau daręs daug daugiau” – Darelis. Tiesa grįžtant, lipant žemyn jau nebe aš buvau lyderis, kojos mane iš kalnų visada sunkiau neša. Bet žinau, kad neivienas žygis šiais metais nenuėjo perniek.
Ant Pico Duarte pasitikom saulę!
image

Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #3 – Pico Duarte

July 1, 2015 / / Kas naujo?

Tai va šiandien jau išvarom į Aukštuosius Taktrus. Visiškas apsileidimas, žinom kur nakvosim, bet nežinom kur lipsim 🙂 Dalinai tiesai, dalinai ne – žinom, kad į kalną roposim, bet tiksliai kurį, kokios sąlygos…. Daiktai nesužiūrėti ką vešimės, sąraįiuko jokio neturim, fotikas neparuoštas, atostogų prašymas PARAŠYTAS 🙂 Bent jau varliaakio garso apratūra paruošta 🙂 Pastebėjau veiną bug’ą, kad vienas langas nesidarinėja, bet kam jį darinėti, jeigu muzika teip net geriau skamba 😀 Trumpas info sąrašiukas patiems sau 🙂 Apie Aukštuosius Tatrus Kas kur kaip Aukštuosiuose Taktruose – http://www.summitpost.org/high-tatras-vysok-tatry/154185 Wiki apie Aukštuosius Taktrus – https://en.wikipedia.org/wiki/High_Tatras Aukščiausia Slovakijos viršūnė – Gerlachovský štít 2654m https://en.wikipedia.org/wiki/Gerlachovsk%C3%BD_%C5%A1t%C3%ADt Aukščiausia Lenkijos viršūnė – Rysy 2503m https://en.wikipedia.org/wiki/Rysy Veľké Hincovo pleso – didžiausias ir giliausias kalnų ežeras Slovakijoje, 1945 m aukštyje, 54 m gylio. https://en.wikipedia.org/wiki/Ve%C4%BEk%C3%A9_Hincovo_pleso

Read the Post[GLL] Ropoja per Tatrus