Visai patenkinti atvažiavom į gana didelį ir labai civilizuotą kempingą. Buvo jau gana vėlu, tad tyliai nuriedėjom savo paskirto numerio link. Suradus savo pitch’ą, susipratom, kad ne akmenukai čia yra blogiausia – mums išskirtas ankštas žemės kvadratas neturi jokių jo ribas žyminčių krūmų ar tvorelės, viena jo kraštinė ribojasi su kemperio šonu, o kita – su 6 asmenų šeimos laisvalaikio zona. Likusios dvi kraštinės šiame dideliame kempinge yra gana intensyviai šlifuojami keliai į WC ir dušus. Tokioje intensyvioje aplinkoje, mūsų aikštelė atrodė, kaip sankryžoje pamesta nosinė. 😕 Staigų nuotaikos krytį suvaldėm perėmę galią atgal į savo rankas – vieną kraštinę užsistatėm Reptilija, nuo šeimos atsiribojome palapine, o prie kemperio įsikūrėm savo poilsio zoną su šviečiančiom lemputėm. Na, o ketvirta kraštinė liko atvira šlepetes per žvyrą braukiantiems smalsuoliams su rankšluosčiais ir vaikams su triratukais. 🙂 Nuotaikos pakilimą atšventėm kempingo restorane išgėrę po bokalą. Gerdami, žvalgėmės aplink ir stebėjomės, kad toks didelis,…
Tag: miškas
08.14. Nuo palapinės nupurtę rytinę rasą, išdardėjom į ilgą kelią. Važiavom visą dieną, stojom tik pavalgyti, bet kelias sėkmingai vyniojosi. Vokietijos sieną kirtome jau besileidžiant saulei. Mūsų magelis tuo metu kaip tik užgrojo Rammstein. Priėmėm tai, kaip gerą ženklą, Vokietija mus priima. 😎 Atvažiavom nakvoti į mums mažai žinomą Chemnitz. Čia išsinuomavome mažutę, bet jaukią studiją. Po visos dienos greitkeliuose, labai greit ir labai saldžiai nulūžom. 08.15 Rytą skyrėm valandėlę patyrinėti, kas tas Chemnitz. Miestas pakankamai didelis, bet be mažučio senamiesčio ir didžiulo paminklo K. Marksui, nieko ypatingo jis neturi. Su komunizmo tėvu paveiksluotis nenorėjom, tad mieliau patraukėm toliau į kelią. Važiuojam patyrinėti Švarcvaldo (Black Forest). Nebuvome tikri, kiek kilometrų pavyks įveikt, tad tik vakare, įvertinę savo progresą, sustojom degalinėj ir pradėjom internete ieškoti kempingų. Nutarėm išsyk paskambint ir užsirezervuot vietą/ pranešti apie savo atvykimą, mat panašu, kad kempingai dirba iki 20 val., o mes ketiname atvykti vėliau. Paskambinus kelioms…
Pirmos kempinge apsistojom trims naktims, tad žygiams turim visas dvi dienas! Ketvirtadienį greičiausiai teks sukti link Poliandijos – stebint koronos lentelę darosi aišku, kad nuo kitos savaitės Vokietija bus raudonąjame LT sąraše…. Anksti gulę, beveik ansti pakilom 😀 Pirmai dienai pasirinkome Stage 2 taką, kad pamatytume patį įžymiausią Tapytojų tako objektą – Bastei tiltą (Bastei Bridge). Jeigu “pagooglintumėte” apie “Saxon Switzerland National park” tas tiltas būtų visuose pirmuose puslapiuose. Gali net pasirodyti, kad nieko daugiau ir neturi tas parkas 🙂 Kaip žinia, su takų žymėjimu čia nelabai ledas – tako pradžiai pasirinkome Stadt Wehlen miestelį ir nusprendėme kapoti taku tolyn, kiek pavyks 🙂 Tapytojų tako dalys persipina viena su kita, tad gali būti ir taip, kad eisim 2, 7, 9 … takų atkarpomis ¯\_(ツ)_/¯ Ne sezonas, bet miestelio stovėjimo aikštelė jau pilna (kaina 8 Eurai dienai), o dydžiu net neprilygsta Maximos aikštelei, tad kur visi sutelpa sezono metu nežinauuu… Šiaip…
Jau lekiam link Las Vegas’o. Bus paskutinis miestas mūsų maršrute, miestas kur galima daug, kad tik daugiau pinigų išleistum (gerti alutį gatvėje 🙂 ). Jau mėgaujamės JAV gamtos unikalumais. Aplankėme sekvojų girias (medžiai milžinai). Vakar (2010-07-12) palikome Los Andželą, čia turėjome nedaug laiko, bet pakako, kad pamatytume ką planavome. Kol kas užsispyrimo mums netrūksta, vakar išsimaudėme Ramiajame vandenyne apėme tingulys, taip gerai buvo pleže 😉 susivėlinome išvykti, bet vis gi patraukėme link Sekvojų. Nakvynės vietą radome, tik apie antrą valandą nakties, ilgai važiavome į kalną aplink nieko nesimatė, bet buvo aišku, kad kylame aukštai. Paskutinis vairavimas atiteko emkai, iškankinome iki dugno – „dar į kalniuką, gal dar šiek tiek pavažiuojam, tuoj bus rest place“ ir taip 3 val., o nuvažiavom, tik apie 20 mylių į kalną. Nakvojome ant pačio kalno viršaus daugiau nei 7000 pėdų aukštyje sekvojų girioje, ryte pasimatė vaizdas kur esame, pirmi žodžiai buvo – “eiktu na…” 😉…