Na va, Slovėnija! #4

Rytą džiugiai krovėmės daiktus, nes nekantravome pagaliau pajudėti kalnų link. Apibėginėdami sunkius debesis, lig šiol sėkmingai išvengėme lietaus. Nuolat stebėjome orų prognozes Slovėnijoje ir kaip bastūnai tiesiog judėjome kur sausiau, kantriai laukdami geresnių sąlygų kopti kalnais. Taip susiklostė, kad tarp mūsų tikslo ir Postojnos, patogiai sau įsitaisęs žymusis Bledas. Būtų nuodėmė jo neaplankyti, juolab kad kalnuose kitą dieną rodo geresnį orą, nei šiandien.

Pakeliui į Bledą dar sustojome pasižiūrėti į uolas įtūpdytos Predjama pilies. Mašiną palikome mažoje nemokamoje aikštelėje prie kapinaičių ir trumpai pasileidę gatvele atsidūrėme patogioje aikštelėje piliai apžiūrėti. Į pilies vidų nėjome, nes taupėme laiką, bet jautėme, kad tikrai užtenka pasigrožėti ja iš šono. Tiek užteko mūsų smalsumui “pakasyti”. 🙂

Predjama pilis

Blede buvome apie vidurdienį. Vėjo nešamą gaivą užgožė išlindusi saulė. Čia aplink ežerą šmirinėjo kur kas daugiau turistų, girdėjome nemažai amerikietišku akcentu kalbančių žmonių. Jausmas visiškai kurortiškas. 🙂 Nusprendėme šią gražią dieną praleisti Blede, o vakare lėkti į kempingą arčiau kalnų. Tad, turėdami kone visą dieną sukinėjimuisi aplink ežerą, ėmėm ieškoti pramogų.

Iš pradžių vaikštinėjome ežero pakrante, žavėjomės ežero viduryje iškelta bažnytėle ir pleškinom nuotraukas be gailesčio. Iš patirties žinome – jei nori, kad objektas tau greitai atsibostų, padaryk tūkstantį jo nuotraukų iš įvairių rakursų. 😀 Gera strategija, kai nori judėti toliau, bet “gaila”. 😉 Tuomet, stačiai kopėme į šalią esantį kalną norėdami pasiekti vieną iš rekomenduojamų apžvalgos taškų. Sakoma, ten atsiveria gražiausias vaizdas į Bledą bei jame įsmeigtą bažnyčią. Kopiant veidą mušė raudonis, bet pamaniau, kad tai geras apšilimas rytojui – kol kas įsivaizduojamam kopimui į rimtesnius kalnus. 🙂 Pasiekus aikštelę, kilo mintis – jei nematei Bledo iš viršaus, tu jo nematei. 🙂 Čia atsiskleidžia visas Bledo kraštovaizdis, leidžiantis apibendrintai pajausti jo ypatumą.

Bledo ežeras iš apžvalgos taško

Turėjome dar porą laisvų valandų, kurias Zapatdlo pasiūlė smagiai praleisti išsinuomavus valtį. Taip ir padarėme – už 20 eur valandai privatizavę medinę valtelę, išplaukėme okupuoti šventosios salos. Buvo įdomu joje išlipti, ir lėtu žingsniu apeiti aplink ten esančią bažnytelę. Visgi nusprendėme, kad salos grožis atsiskleidžia žiūrint į ją iš šono. Todėl, sėdome atgal į valtį, paplaukėm giliau į vandenis ir, išsirinkę mums patinkantį kampą, dreifavome. O kol sėdėjome valtyje, pasidarėme sau pikniką iš atsineštų vaišių. Ir gavosi visai, kažkaip.. ..karališkai. 😀

Puikiai praleidę paskutines dienos šviesos valandas, patraukėm į kempingą “Špik”. Čia dar kartą ieškojome tinkamo kampo. Tik šį kartą į kalnus – norėjome palapinę pasistatyti taip, kad kiekvieną rytą išlindę lauk galėtume spoksoti į kalnų viršūnes. Kai radom tinkamą plotelį, įkūrėm savo stovyklą. Sėdėjom tamsoje ant savo turistinių kėdučių, žibintuvėliais bandydami apšviesti garuojančios vakarienės lėkštę ir kovojom su vis labiau kaustančiu šalčiu. Tokiu momentu, aiškiausiai susipranti pagaliau pasiekęs kalnus. Jau žinom, kad naktis bus tikrai šalta, nežinia kiek šildys atsivežti megztiniai ir miegmaišiai. Tačiau viena tikrai aišku – rytoj bus gerai, nes rytoj bus tai, dėl ko čia važiavom. Jėga. 🙂

Kempingas ŠPIK

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.