08.22 Pagaliau kirtom Italijos sieną! Ilgai iki šios šalies važiavom, tad bus įdomu, ką gero ji turi pasiūlyti. 🙂 Pradžiai, sustojome miestelyje Cernobbio apsipirkti ne šveicariškom kainom (daug gaminamės patys, tai dažnai ir apsipirkinėjam). Taip pat, grįžę į ES, atgavom neribotą mobilųjį ryšį, tad paskubėjome atrašyti bei paskambinti visiems, kurie bandė su mumis susisiekti Šveicarijoje. Netrumpai užtrukę su apsipirkimu ir pietumis, prie Komo ežero pasivaikščiojome tik po pietų. Vieną jo krantą apžiūrėjome iš miestelio, kuriame buvome sustoję, o vakare, pritvoti vis dar intensyvaus karščio, pašliaužiojome pačiame Komo mieste. Oras lyg ir gražus, vakarojimui prie ežero tinkamas, bet mums neįprastas klimatas visgi išvargino. Tad, prisėdę ant parko suolelio, ėmėme ieškoti, kur čia toliau pavažiavus ir nakčiai ištiesus patinusias kojas. Greitai susipratome, kad šiuo metu reikia ieškoti ne “komfortiškos”, o “įmanomos” vietos nakvynei. Manėme, kad šveicariškos apartamentų kainos liko kitoje sienos pusėje, bet anaiptol – net kukliausi kambarėliai “pas babą”, dabar čia…
Tag: ežeras
Vakarop pasiekėm labai turistinį kalnų regioną, kuriame kempingai yra įsikūrę kone vienas prie kito. Visgi, mums rasti nakvynės vietą ir vėl nebuvo lengva. Niekaip neradom normalios vietos (ne prie tualeto ir ne vidury atviro bulvių lauko). Pasirodo, čia netoliese vyksta muzikos festivalis, tai kempingai pilni vietinės muzikos gerbėjų (peržiūrėjom repertuarą, nė vieno atlikėjo nepažinom 🙂 ). Jau visai darbo dienos pabaigoj nusprendėm pabandyti dar vieną, toliau esantį kempingą Brige. Ir, kenčiantiems dangus – gavom nakvynę šaunioj mažoj vietoj prie krioklio! Jauku, ramu, nuošalu ir dėl krioklio šniokštimo kempingo kaimynai negirdi vienas kito. 🙂 Panašu, kad čia taisyklių mažai, o geros energijos apstu. Visi atrodo atsipalaidavę. O gal taip pasirodė, nes atsipalaidavome mes. 😀 Dušui nereikia žetonų, vanduo bėga karštas, pakankamai švaru, vieta įdomi. 😊 Iš patirties jau žinome, kokios naktys būna kalnuose, tad buvome pasiruošę. Net nežinom, kiek buvo laipsnių, bet vėsu. 😀 Nepaisant to, miegojom šiltai, o krioklio šniokštimas…
08.18 Neskubėdami vedinam iš vakaro padegustuotą alų ir bandom susidėlioti naują veiksmų planą, mat dangus kaip sykis sugalvojo išsipliaupt per kone visą Šveicariją. Ketinome iškart šauti į kalnus, bet tokiu oru maklinėti per uolas nei malonu, nei protinga. Em-Ka pastangomis susekti kuo tikslesnes orų prognozes ir išvengti lietaus, maršrutas tiesiasi per aplankymo vertus miestus. Nusprendžiam imti, ką dangus duoda ir jau tryse varom į Berną. Čia, svarbiausias vietas apsukom per 1.5 val. Gana įdomi sostinė su sena architektūra, buvo smalsu apžiūrėti, kokiuose pastatuose yra įkurtos įvairių šalių ambasados. Miestas, manau, vertas ir ilgesnio patyrinėjimo, bet mes ir taip gerokai išmaišėm senamiesčio gatveles. Šį kartą norėjosi pleškinti nuotraukas ir nors juostelėje vietos pakako, laiko turėjome ne tiek ir daug – šiandien dar norime įveikti gabalėlį kelio. Lėkdami autostrada, dar pašonėje pralekėme ir Jura kalnyną. Pamatėm, iš ko pavadinimą skolinasi žinomesnis kavos aparatas. 😀 Murten miestelio prieplaukoje prie ežero smagiai sukirtom pietus.…
Visai patenkinti atvažiavom į gana didelį ir labai civilizuotą kempingą. Buvo jau gana vėlu, tad tyliai nuriedėjom savo paskirto numerio link. Suradus savo pitch’ą, susipratom, kad ne akmenukai čia yra blogiausia – mums išskirtas ankštas žemės kvadratas neturi jokių jo ribas žyminčių krūmų ar tvorelės, viena jo kraštinė ribojasi su kemperio šonu, o kita – su 6 asmenų šeimos laisvalaikio zona. Likusios dvi kraštinės šiame dideliame kempinge yra gana intensyviai šlifuojami keliai į WC ir dušus. Tokioje intensyvioje aplinkoje, mūsų aikštelė atrodė, kaip sankryžoje pamesta nosinė. 😕 Staigų nuotaikos krytį suvaldėm perėmę galią atgal į savo rankas – vieną kraštinę užsistatėm Reptilija, nuo šeimos atsiribojome palapine, o prie kemperio įsikūrėm savo poilsio zoną su šviečiančiom lemputėm. Na, o ketvirta kraštinė liko atvira šlepetes per žvyrą braukiantiems smalsuoliams su rankšluosčiais ir vaikams su triratukais. 🙂 Nuotaikos pakilimą atšventėm kempingo restorane išgėrę po bokalą. Gerdami, žvalgėmės aplink ir stebėjomės, kad toks didelis,…
08.14. Nuo palapinės nupurtę rytinę rasą, išdardėjom į ilgą kelią. Važiavom visą dieną, stojom tik pavalgyti, bet kelias sėkmingai vyniojosi. Vokietijos sieną kirtome jau besileidžiant saulei. Mūsų magelis tuo metu kaip tik užgrojo Rammstein. Priėmėm tai, kaip gerą ženklą, Vokietija mus priima. 😎 Atvažiavom nakvoti į mums mažai žinomą Chemnitz. Čia išsinuomavome mažutę, bet jaukią studiją. Po visos dienos greitkeliuose, labai greit ir labai saldžiai nulūžom. 08.15 Rytą skyrėm valandėlę patyrinėti, kas tas Chemnitz. Miestas pakankamai didelis, bet be mažučio senamiesčio ir didžiulo paminklo K. Marksui, nieko ypatingo jis neturi. Su komunizmo tėvu paveiksluotis nenorėjom, tad mieliau patraukėm toliau į kelią. Važiuojam patyrinėti Švarcvaldo (Black Forest). Nebuvome tikri, kiek kilometrų pavyks įveikt, tad tik vakare, įvertinę savo progresą, sustojom degalinėj ir pradėjom internete ieškoti kempingų. Nutarėm išsyk paskambint ir užsirezervuot vietą/ pranešti apie savo atvykimą, mat panašu, kad kempingai dirba iki 20 val., o mes ketiname atvykti vėliau. Paskambinus kelioms…
Šį rytą leidome sau kiek ilgiau pamiegoti, bet kėlėmės vis tiek anksti. Rudenėjant saulė danguje laikosi ne taip ir ilgai, o ypač kalnuose. Ir nors šiandien vis dar maudžia sąnarius, dieną norisi išnaudoti tyrinėjimams. Tad, dar kartą pasišildę gražiuose dušuose, prie pusryčių stalelio susidėliojom veiklos planą ir pasitepę kelius Voltaren’u sėdom į mašiną. Ekskursiją pradėjome nuo Tromėjos. Šiame 1508 m taške susitinka pasisveikinti 3 kaimyninės šalys – Slovėnija, Italija ir Austrija. Kalnelis neaukštas, o viršūnė pasiekiama vos per porą valandų. Poilsinei dienai turėtų būti neblogai. Pradėjus eiti nurodyta kryptimi, jautėsi, kad kelias yra nesudėtingas ir labai aiškiai sužymėtas. Bet ir čia teko gana stačiai kopti. Manėme, kad kūnas po vakar priešinsis labiau, bet judėti buvo gan lengva. Aukščiau pakilusi saulė ėmė kepinti, todėl džiaugėmės, kad didžioji trail’o dalis slepiasi miškelyje. Pakankamai lengvai pasiekę viršūnę, maklinėjom aplink. Vieta viena žinomesnių, bet turistų čia nebuvo daug – keli senjorai, jauna vokiečių porelė…
Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…