Tag: GLL

September 18, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Visai padoriai išsimiegoję, rytą sutikome žvalūs ir linksmi, o lauke pasitikusi kaitri saulutė užspirgino ir mūsų norą greičiau susukti tuos likusius kilometrus iki Bratislavos. Beje, dienos šviesa pademonstravo apylinkių grožį – pasirodo, ši provincija įsikūrusi nuostabiai žalių kalvelių apsuptyje. Ir tomis kalvelėmis buvo labai smagu riedėti bei sukinėtis. Rodos, kelio nė nereikėjo įveikinėti, jis klojosi pats. 🙂 Puikus emocijų kombo! Gera pradžia – pusė darbo? Šį kartą net nakvynės vietą išsirinkome kone išsyk ir užsisakėme kambarį dar pirmąją kelionės valandą. Nedažnai mums taip būna. 🙂 Negana to, į viešbutį atvažiavome pakankamai anksti, bet registratorė džiugiai pranešė, kad kambariu galime naudotis jau dabar. Fantastika! 🙂 Na, gal šiek tiek susierzinom, kad viešbučio parkingas pasirodė esąs mokamas, nors užsakinėjant numerį tokios informacijos nematėm. Tiek jau tokis, pliusų daugiau nei minusų. Ir nemokamų parkingo vietų aplinkinėse gatvelėse irgi netrūksta. 😀 Genami alkio maistui ir vaizdams, kambary palikom krepšius ir išmovėm apžiūrėti tos Bratislavos.…

September 16, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Turėjom tokią užmačią pakeliui į Slovėniją aplankyti Brno Čekijoje. Tuo tarpu atėjęs rytojus mums išmetė kitą kortą – o kas jeigu.. ..Bratislava?? 😀 Kilometrų daugiau, bet ir tyrinėjimo plotai didesni. Remdamiesi tokia paprasta matematika, kol kas išbraukėm Čekiją ir jos vieton įrašėm Slovakiją. Naujos krypties kilometrai šį kartą nesivyniojo taip sklandžiai, kaip norėjosi. Atrodo, niekada nesibaigsiantys, kelio remonto darbai autostradoje ne kartą mus nusodino ir gerokai pristabdė arklius – vienu metu pastebėjome, kad puskilometrį įveikėme per kone pusvalanduką, o 30 km atstumą šliaužėme Subariko vos toleruojamu lėtumu. Šis vis neapsikęsdamas tokių žiaurių suvaržymų, imdavo trukčioti ir reikalauti humaniškesnio, bent 20 km/h siekiančio, greičio. Norom nenorom, prisiminėm laikus, kai tokiose vilkstinėse greta fūrų užmušinėdavom ilgas valandas ir svajodavom apie tą akimirką, kai galiausiai pasiektas pasienietis patikrins dokumentus bei mostels į priekį leisdamas kirsti sieną. Užtatai, dabar kaip gerai, ania? Taip bemąstant, grįžo optimizmas. Bet autostradoj palikto laiko jau niekas negrąžins, Bratislavą…

September 15, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Kaip mums jau įprasta, išvykome neturėdami tikslaus plano ar maršruto. Besimėgaudami bastūniška romantika, laikomės nusistatyto taško, tačiau iš kurios pusės jį pasieksime dar nežinia. Kas ten žino- galbūt galiausiai ir Slovėniją iškeisime į tuo metu gražiau sužėrėjusį “blizgutį”. 🙂 Kaip ten be būtų, viena buvo labai aišku- pirma stotelė Varšuva. 😀 Egzotika, žinom. But first things first – reikia apsipirkt. Ir ne bet ko, o to alaus. 😀 O ir šiaip, Varšuva įsitaisiusi labai patogioje pusiaukelėje tarp namų ir ten kažkur. Kaip tarėm, taip padarėm! Savo pirkinių krepšelio įvairove (plačiu alaus degustaciniu rinkiniu) palinksminę vietinę garbaus amžiaus kasininkę Auchan’e, dar labiau užgrūdom vargšą Subaru ir išrūkom toliau. Kažkur. Ryt bus matyt! 😉 Linkėjimai, Z&Z!

Siurprizas!!! Mes jau Balyje, bet tikrai buvom ir Australijoje! Taip ilgai, kad net geriau žinom visą tvarką ir kainas, nei Lietuvoje 😉 Australija buvo aktyvi ir laužanti visus žinomus stereotipus apie save. Taip kietai varėm, kad net nebuvo kada viską aprašyti, o dažnai net ir ryšio neturėdavom, bet bent zelandiškus pasakojimus spėjom pabaigti. Australijos nuotykių pasakojimui 404 error, bet gal ateity atgaline data dar pavyks pasidalinti akimirkomis, o jų tikrai buvo gerų!!! Paskutinį vakarą Australijoje, Perte, numirė mano Nexus 5x, jam kelionė per sunki. Tiesiog pradėjo nebeužsikrauti – be galo persikraudinėti, o dabar ir to nedaro. Dalies nuotykių kopijas turiu ir tikiuosi, kad likusi dalis dar nėra palaidota 😉 Na, o vakar vakare, grįžtant nuo Indijos vandenyno, Žmono LG G3 pylė į…. deja ne į smėlį, o į šaligatvio plyteles. Gaila, bet šįkart dėklas ekrano nebeišgelbėjo 🙁 Nors kolkas dar kantriai ir sulėtintai, bet telefonu naudotis galima 🙂 Na, bent…

Šiandien nepatingėjome keltis su saule, kurią tik vakar patys paguldėme. Mat, senis banglentininkas prasitarė, kad labai trumpą laiką, ankstų rytą, visai netoliese galima pamatyti besikaitinančius ruonius ir pačius tikriausius pingvinus! Va, čia tai motyvacija anksčiau išsiversti iš lovos. 🙂 Atidžiai skaitydami senio sudarytą aprašymą, nusekėme keliu vedančiu pro švyturį, o už jo – palei skardžius. Tekančios saulės šviesa šiltai nudažė uolas ir nuskaidrino žydrą dangų. Gerėdamiesi idiliška bangų mūša, akimis ieškojome pingvinaičių. Kai galvoje ėmė šmirinėti mintis, kad galbūt šiandien jokios krypuojančios egzotikos nepamatysime, vienas po kito pradėjo rodytis paukščiai! Vaikiškai krykštaudami stebėjome juos ir dar kartą beprasmiškai stengėmės visą tą akimirkos šaunumą suskaitmeninti. Ech, naivumas. 🙂 Vos už keliolikos metrų, iškišulyje šonus kaitino ruoniai! Nors iš toliau buvome jau juos matę, šį kartą džiaugėmės galėdami prieiti visai arti ir geriau juos patyrinėti. Juokingi taukiniai tinginiai. 🙂 Kai pingvinai vienas po kito nėrė į jūrą toliau dirbti savo dienos darbų,…

Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus… Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀 Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes…

Padarę taip, kaip nutarę, rytą išsiruošėm ieškoti kalnų ir ledo. Dar vienu hipės Kate patarimu pakeliui užsukome į Okarito, kur, pasak jos, turėtume išvysti kažką gražaus. Čia radome kalno papėdę, o nuo jos neilgai pasekę pažymėtu taku viršun – kuo puikiausią panoramą. Atsiveriančios platybės visada gerai, tačiau pajutome, kad jau tampame išlepinti vaizdais. 🙂 Va, kas išties mus sužavėjo, tai pakeliui į Franz Josef Glacier, kelią apkabinęs, vienos gatvės miesteliūkštis. Senas auksakasių Ross Goldfields privertė mus ne tik sustoti kone vidury kelio, bet ir išlipti iš automobilio. Ir vėl kažkas tokio kinematografiško. 🙂 Galiausiai pasiekėme savo tikslą ir atvykome į Franz Josef Glacier – visiškai turistinį kalnų miestelį. Tokioje vietoje daugiau ir nėra ką veikti, kaip tik dienomis žygiuoti šlaitais, o vakare minkštinti raumenis vynu vietiniam bare. Bet, ką čia slėpti – juk to ir atvažiavome. 🙂 O ir alpių apsuptyje nakvoti mums labai patinka, ką čia bepridursi. Kad ir kaip…

Su kiekviena diena mūsų ekipažo vairuotojas jaučiasi vis užtikrinčiau. Iš pradžių svarstėme, kaip tokiuose vingiuotuose kalnų keliuose yra leistinas 100 km/h greitis, o dabar minam laikydami toleruojamu 100+4 km/h! Maigyti blogo tekstą telefone darosi vis sudėtingiau. Kartais jaučiuosi it sekretorės-astronautės apmokymuose. 😀 Tad, atleiskit už visas klaideles, kurias galbūt pastebit – nelengva bolide išlaikyti stabilią rankelę. 😉 ..ir galvelę. 😀 Apie ką aš čia? A, taip. Iš Westport’o nustatėme kryptį į Kumarą (ir mes juokėmės iš pavadinimo). 🙂 Čia turėjome vienintelį tikslą – pernakvoti ten, kur kitą dieną būtume kuo arčiau kalnų. Buvo labai smagu, kad kone lietuvišką ankstyvo pavasario orą pakeitė lietuviškas vėlyvo pavasario oras. 😀 Pagaliau galėjome išsinerti iš savo striukų ir pasimėgauti atostogoms būdingomis temperatūromis. Kupini nuotykingos nuotaikos pasukome į Cape Fullwind. Visai ne už ilgo, dar nepasiekę taško B, norėjome stoti kiekviename kilometre ir traukti į savo menkų galimybių aparatus dieviško grožio pakrančių vaizdus. Maklinėdami po vieną…

Laimei, dar šiaurinėje saloje, gavę trupinėlį interneto, užsisakėme kambarį tame pačiame Picton’e. Vėlgi, laimei, hostelis buvo įsikūręs vos už kilometro. Ten mus sutikęs hyper-linksmas [ir lengvai įkaušęs] Bobas su boba (šeimininkės vardo nežinojom, bet porelės pavadinimas gavosi visai skambus 🙂 ), paskolino mums savo telefoną, kuriuo bandėme prisiskambinti į autonuomą. Mašina kitame krante mums buvo garantuota, todėl jautėmės turintys teisę niršti, bet per atostogas ilgai piktintis kažkaip nepavyksta. Tad, palikę Thrifty autoatsakiklyje žinutę ir pranešimą jų internetinėje sistemoje, kramsnojome sumuštinius, užgerinėjome alumi ir juokėmės iš savo pačių linksmumo. 🙂 Kitą rytą, jau 9 val. ofise mūsų laukė labai atsiprašinėjantis vaikinukas. Mūsų rūškanoti, lietaus išmirkyti veidai nušvito tik tada, kai išgirdome gausią tą patį (tik sidabrinės spalvos) Holander’į. Smagumai tęsiasi! Savo prabangia karieta iš Picton išriedėjome į netoliese esantį Nelson. Pastarasis garsėja vaizdingomis pakrantėmis ir paplūdimiais. Deja, tądien išpuolė ne visai tinkamas oras pležauti. Apniukęs dangus spaudėsi prie žemės, pūtė šaltas…

Iš Taupo patraukėme į Wellington – šalies sostinę. Numatėme čia praleisti tik vieną naktį, nes ankstesni šiaurinės salos miestai pasirodė gana maži ir ne itin tankiai apgyvendinti. Vietos pažinimui laiko turėtų pakakti. Atvykome į Wellington’ą jau sutemus, bet vis tiek išėjome pasižmonėti į centrą. Nors pūtė stiprokas vėjas ir krapnojo lietus, vaikštinėti tai netrukdė ir vis tiek pavyko pamatyti naktinį miesto gyvenimą. Kelios, patraukliai sutvarkytos gatvės čia yra nusėtos mažomis kavinaitėmis, restoranėliais, barais ir aktyvaus laisvalaikio krautuvėlėmis. Nakties tamsą žėrinčiomis spalvomis išdabinusios vitrinų bei reklaminių užrašų šviesos ir tarp jų nardantys vietiniai naktinėtojai – viskas, ką iš esmės spėjome pamatyti. Ryte išėję patirti to paties maršruto dienos šviesoje, supratom, kad vakarykštis oras buvo net labai geras. Iš kojų verčiantis vėjas ir veidą mazgojantis lietus turistavimą darė sudėtingu. Ėmėme juokais svarstyti, kaip čia bus su tuo Interislander keltu, popiet turinčiu mus plukdyti iš šios salos į pietinę. Sakom – kaži neplauks…

Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…

Dar tą pačią dieną, kai baigėm dvirates pramogas, išvykom aplankyti žymiosos uolos Durdle Door. Praeitame įraše minėtas “baro senolis” nudavė, kad būtų baisi gėda tiek atvažiavus, neapžiūrėti to akmeninio gamtos gražumo. Nerizikavom susigadinti karmos ir pasukom uolų link. 🙂 Uolos pasirodė ne tokios įspūdingos kaip Portugalijos pakrantės, tačiau tikrai maloniai nuteikė akį. O ir šiaip buvo gera dingus iš miesto paveizėti į vandens tolius. Tądien nakvojome Andoveryje, kur pigiausiasis Travelodge mums suteikė dar visai naują kambarį. Vėlgi, jokių nusiskundimų neturėjome. Gerai išsimiegojom, šiltai išsimaudėm ir pasukome atgal į Londoną. Čia grąžinome mašinytę ir atsidavėm vietoje gyvenančių draugų globai. Per likusias tris dienas gavome aukščiausios klasės gidus, namus ir prikimštus pilvus! Kas gali būti geriau?! Niekas. 🙂 Siunčiame kuo dideliausią AČIŪ dar kartą!!! O dabar, paskutinė daiktų revizija, batų čiustinimas (zelandai griežtai draudžia įvežti bet kokį purvą, sėklytę ar augalėlį), dar vienas dokumentų bei informacijos sutikslinimas ir OP! OP! OP! Į…

O, dievulėliau.. Diena, kuri manėme ateis dar tikrai negreitai, įsiveržė į mūsų gyvenimus mums net nespėjus mirktelti! Na ir gerai, mažiau laiko liko įtampoms, pergrūstiems planams ir persimąstymams. 🙂 Tataigis, rugsėjo 13-tą paturėjus vos dvi labai saldaus miego valandas, pakilome lankyti Londono ir jo apylinkių. Pirmosiomis dienomis išsinuomavom mašinytę ir labai atsargiai išriedėjom Bath miesto link. Nejuokas ryte važinėtis vienoje kelio pusėje, o perpiet suktis jau kita kryptimi judančiu žiedu. 😀 bet niekis, Zapatdlo puikiai susidorojo su užduotimi ir apsiėjome be didelių kliurkų. Čia nepaisykim mano nuolatinių aikčiojimų, kad tuoj nunešim kitos mašinos veidrodėlį keleivio pusėj. 😀 Trečią dieną eisme dalyvavom kaip visi vietiniai, net visokie senoliai kelyje ėmė erzinti. Jaučiamės pasikėlę. 😀 Bath – romėnų palikimo miestas, kuriame siūloma išties pasilepinti romėniškų vonių procedūromis! Mes apsiribojome architektūriniu pažioplinėjimu bei kava ir nelikome nusivylę. Miestas – lėtas, pilnas turistų ir tikrai vertas pasigrožėjimo. Čia praleidome gal porą valandų, bet jaučiamės…