O, dievulėliau.. Diena, kuri manėme ateis dar tikrai negreitai, įsiveržė į mūsų gyvenimus mums net nespėjus mirktelti!
Na ir gerai, mažiau laiko liko įtampoms, pergrūstiems planams ir persimąstymams. 🙂
Tataigis, rugsėjo 13-tą paturėjus vos dvi labai saldaus miego valandas, pakilome lankyti Londono ir jo apylinkių.
Pirmosiomis dienomis išsinuomavom mašinytę ir labai atsargiai išriedėjom Bath miesto link. Nejuokas ryte važinėtis vienoje kelio pusėje, o perpiet suktis jau kita kryptimi judančiu žiedu. 😀 bet niekis, Zapatdlo puikiai susidorojo su užduotimi ir apsiėjome be didelių kliurkų. Čia nepaisykim mano nuolatinių aikčiojimų, kad tuoj nunešim kitos mašinos veidrodėlį keleivio pusėj. 😀 Trečią dieną eisme dalyvavom kaip visi vietiniai, net visokie senoliai kelyje ėmė erzinti. Jaučiamės pasikėlę. 😀
Bath – romėnų palikimo miestas, kuriame siūloma išties pasilepinti romėniškų vonių procedūromis! Mes apsiribojome architektūriniu pažioplinėjimu bei kava ir nelikome nusivylę. Miestas – lėtas, pilnas turistų ir tikrai vertas pasigrožėjimo. Čia praleidome gal porą valandų, bet jaučiamės pajautę vietos dvasią. Greitai trumpėjant dienoms, skubėjom ir pasiekti savo nakvynės vietą Weymouth.
Weymouthe’e pataikėme išsinuomoti kambarį pas vietinius pagyvenusius britus virš jų nuosavo baro, kuriame kiekvieną savaitgalį disco ritmu siautėja visa kaimynystė. 🙂 Nežinau, ar buvome tiek pavargę, ar gautas kambarys išties buvo toks geras. Išvydus baltais patalais nuklotą didelę lovą ir plačią didelio lango palangę, net suspurdėjo širdis. Šeimininkė buvo labai patenkinta matyti mano kvailai laimės iškreiptą veidą. 😀 Tą vakarą pabaigėme šampanu Programuotojų dienos proga ir… …viskas. 😀 Buvom pakirsti nuovargio kaip sausos šakos. 😀
Kitą dieną baro šeimininkas primygtinai įsiūlė mums porą dviračių (nemokamai) ir net kelis kartus, papunkčiui, žemėlapyje pirštu išraižė vaizdingą maršrutą po apylinkes. Vyras nukreipė mus į netoliese esantį Portlando iškyšulį. Ir tikra tiesa – nuo Weymouth į Portland dviračiais nukeliauti yra patogu, lengva ir įdomu.
Viskas būtų buvę gal net geriau nei pradžioje buvom suplanavę, jei ne vienas niuansas – netikęs dviratis, kuriuo teko važiuoti Zapatdlo. 😀 Pati gavau rožinį moterišką dviratuką, kuriuo lėkiau kaip vėjas, kai tuo tarpu vyriško dviračio ratas buvo ne tik nepakankamai pripūstas, bet dar ir kreivai prisuktas, tad nuolat zulino rėmą! 😀 Na tiek to, tai tikrai nesugadino nuotaikos ir paliko smagių prisiminimų. 🙂
Iki kito susirašymo!
Be First to Comment