Tag: draugai

Šiandien nepatingėjome keltis su saule, kurią tik vakar patys paguldėme. Mat, senis banglentininkas prasitarė, kad labai trumpą laiką, ankstų rytą, visai netoliese galima pamatyti besikaitinančius ruonius ir pačius tikriausius pingvinus! Va, čia tai motyvacija anksčiau išsiversti iš lovos. 🙂 Atidžiai skaitydami senio sudarytą aprašymą, nusekėme keliu vedančiu pro švyturį, o už jo – palei skardžius. Tekančios saulės šviesa šiltai nudažė uolas ir nuskaidrino žydrą dangų. Gerėdamiesi idiliška bangų mūša, akimis ieškojome pingvinaičių. Kai galvoje ėmė šmirinėti mintis, kad galbūt šiandien jokios krypuojančios egzotikos nepamatysime, vienas po kito pradėjo rodytis paukščiai! Vaikiškai krykštaudami stebėjome juos ir dar kartą beprasmiškai stengėmės visą tą akimirkos šaunumą suskaitmeninti. Ech, naivumas. 🙂 Vos už keliolikos metrų, iškišulyje šonus kaitino ruoniai! Nors iš toliau buvome jau juos matę, šį kartą džiaugėmės galėdami prieiti visai arti ir geriau juos patyrinėti. Juokingi taukiniai tinginiai. 🙂 Kai pingvinai vienas po kito nėrė į jūrą toliau dirbti savo dienos darbų,…

Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus… Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀 Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes…

Laimei, dar šiaurinėje saloje, gavę trupinėlį interneto, užsisakėme kambarį tame pačiame Picton’e. Vėlgi, laimei, hostelis buvo įsikūręs vos už kilometro. Ten mus sutikęs hyper-linksmas [ir lengvai įkaušęs] Bobas su boba (šeimininkės vardo nežinojom, bet porelės pavadinimas gavosi visai skambus 🙂 ), paskolino mums savo telefoną, kuriuo bandėme prisiskambinti į autonuomą. Mašina kitame krante mums buvo garantuota, todėl jautėmės turintys teisę niršti, bet per atostogas ilgai piktintis kažkaip nepavyksta. Tad, palikę Thrifty autoatsakiklyje žinutę ir pranešimą jų internetinėje sistemoje, kramsnojome sumuštinius, užgerinėjome alumi ir juokėmės iš savo pačių linksmumo. 🙂 Kitą rytą, jau 9 val. ofise mūsų laukė labai atsiprašinėjantis vaikinukas. Mūsų rūškanoti, lietaus išmirkyti veidai nušvito tik tada, kai išgirdome gausią tą patį (tik sidabrinės spalvos) Holander’į. Smagumai tęsiasi! Savo prabangia karieta iš Picton išriedėjome į netoliese esantį Nelson. Pastarasis garsėja vaizdingomis pakrantėmis ir paplūdimiais. Deja, tądien išpuolė ne visai tinkamas oras pležauti. Apniukęs dangus spaudėsi prie žemės, pūtė šaltas…

Iš Taupo patraukėme į Wellington – šalies sostinę. Numatėme čia praleisti tik vieną naktį, nes ankstesni šiaurinės salos miestai pasirodė gana maži ir ne itin tankiai apgyvendinti. Vietos pažinimui laiko turėtų pakakti. Atvykome į Wellington’ą jau sutemus, bet vis tiek išėjome pasižmonėti į centrą. Nors pūtė stiprokas vėjas ir krapnojo lietus, vaikštinėti tai netrukdė ir vis tiek pavyko pamatyti naktinį miesto gyvenimą. Kelios, patraukliai sutvarkytos gatvės čia yra nusėtos mažomis kavinaitėmis, restoranėliais, barais ir aktyvaus laisvalaikio krautuvėlėmis. Nakties tamsą žėrinčiomis spalvomis išdabinusios vitrinų bei reklaminių užrašų šviesos ir tarp jų nardantys vietiniai naktinėtojai – viskas, ką iš esmės spėjome pamatyti. Ryte išėję patirti to paties maršruto dienos šviesoje, supratom, kad vakarykštis oras buvo net labai geras. Iš kojų verčiantis vėjas ir veidą mazgojantis lietus turistavimą darė sudėtingu. Ėmėme juokais svarstyti, kaip čia bus su tuo Interislander keltu, popiet turinčiu mus plukdyti iš šios salos į pietinę. Sakom – kaži neplauks…

Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…

Eidami pasiimti automobilio, svarstėme ką autonuomos loterijoje laimėsime šį kartą. Žinojome, kad turėtume gauti neblogą mašinytę, bet patirtis rodė, kad didelių vilčių turėti neverta.  Galbūt įdomumo dėlei, bet Fortūna šįsyk sumanė sužaisti mūsų komandoje. Vaikinai savotiškai vylėsi gausią kažką panašaus į Toyota Camri or similar, tačiau vietoje to aikštelėje išvydome 2016 metų vietinį Holden Comodore, po kapotu laikantį 3,6l V6 variklį. Stovim, šypsomės. 😀 Vaikinai žinoma džiaugiasi puikiais mašinos techniniais parametrais, o aš estetiniais bruožais. 🙂 Bendrai išliaupsinom labai erdvų saloną ir komfortiškumą. Viskas liuks! Įdomus dalykas, kad autonuoma neleido vairuoti vaikinams, kurie neturėjo oficialaus teisių vertimo, nors internete buvome skaitę, kad Europos sąjungos vairuotojo teisės turėtų būti priimtinos. Laimei, bent Zapatdlo spėjo dar Lietuvoje tą vertimą pasidaryti. Juokinga, bet tik užvedus variklį ir išvažiavus iš aikštelės, jo veidas išdavė – būti vieninteliu šių arklių varytoju problemų nebus. 😀 Vienas pirmųjų objektų, kuriuos nuvykome aplankyti, buvo juodasis Karekare paplūdimys prie…

Trečiadienį, po dar kone dešimties valandų, nusileidome Auklande. Šį kartą pavyko praktiškai viso skrydžio metu saldžiai pramiegoti (nors gardžiųjų patiekalų nepraleidome!), tad laikas prabėgo nejučia. Dar besileidžiant buvome prilipę prie iluminatoriaus ir seilėjomės akimis glostydami žemyno reljefą. Grožis, grožis! Pasų ir biologinės apsaugos kontrolę praėjome gana lengvai. Buvome pasiruošę visus dokumentus, galimai reikiamą informaciją, deklaravome žygio batus, miegmaišius bei atsivežtą kavos pakelį. Skamba juokingai, bet kadangi elgemės pagal protokolą, niekur neužtrukome ir buvom gražiai aptarnauti bei įleisti pamaklinėti tuose šalies grožiuose. 🙂 Iš oro uosto, už kokius 20 vietinių pinigų, mus mielai pavežėjo greitasis autobusiukas. Buvo labai keista stebėti, kaip mūsų lagaminai rieda atskiroje uždaroje priekabaitėje. Galbūt vylęsis surinkti daugiau žmonių, autobusiuko vairuotojas jų į saloną krauti neleido. Visgi buvome vieninteliai keleiviai, tad zelandas smagiai palaikė su mumis pokalbį ir negailėjo praktiškų patarimų vairavimui, dalinosi vykstančių rinkimų aktualijomis ir šmaikštavo. Tuo tarpu mes, tarsi pramogaudami, tik klausėmės jo “kniaukiančio” akcento.…

Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…

Dar tą pačią dieną, kai baigėm dvirates pramogas, išvykom aplankyti žymiosos uolos Durdle Door. Praeitame įraše minėtas “baro senolis” nudavė, kad būtų baisi gėda tiek atvažiavus, neapžiūrėti to akmeninio gamtos gražumo. Nerizikavom susigadinti karmos ir pasukom uolų link. 🙂 Uolos pasirodė ne tokios įspūdingos kaip Portugalijos pakrantės, tačiau tikrai maloniai nuteikė akį. O ir šiaip buvo gera dingus iš miesto paveizėti į vandens tolius. Tądien nakvojome Andoveryje, kur pigiausiasis Travelodge mums suteikė dar visai naują kambarį. Vėlgi, jokių nusiskundimų neturėjome. Gerai išsimiegojom, šiltai išsimaudėm ir pasukome atgal į Londoną. Čia grąžinome mašinytę ir atsidavėm vietoje gyvenančių draugų globai. Per likusias tris dienas gavome aukščiausios klasės gidus, namus ir prikimštus pilvus! Kas gali būti geriau?! Niekas. 🙂 Siunčiame kuo dideliausią AČIŪ dar kartą!!! O dabar, paskutinė daiktų revizija, batų čiustinimas (zelandai griežtai draudžia įvežti bet kokį purvą, sėklytę ar augalėlį), dar vienas dokumentų bei informacijos sutikslinimas ir OP! OP! OP! Į…

​Bam! Kaip diena, taip naujiena! Dar būnant Cullera, Zapatdlo telefonas periodiškai sumanydavo paskambinti kai kuriems draugams. Ir gerai darė! Taip padėjo išaiškinti, kad kaip tik mūsų kelyje ramiai sau poilsiauja Andriukas su Vaida. Negi nesutrukdysim? Nejaugi pramesim tokią gerą vietą susitikti? Olé! Į Barseloną! Neplanuotai, Ispanija suveda draugus. Faina! 🙂