Zelandiški nuostabumai #1

Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂

Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉

Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš nuostabos buvo anksti. Nepagailėję maždaug 30 eurų, patekome į patį tikriausią Juros periodo parką! Tetrūko, kad kur ne kur tingiai rupšnotų dinozaurai, o virš galvų suktų ratus pterodakteliai. Va, čia išties netekome amo. Tanki augmenyja primenanti džiungles, miegančiuose krateriuose tyvuliuojantys vandenys, karštosios versmės ir verdantis ežeras! O kur dar garuojanti siera, tarsi sniegu padengusi upelių krantus?! Va, to dar nebuvome matę! Reginiai verti kiekvieno sumokėto dolerio ir net daugiau! Norėjome fotografuoti ir filmuoti kiekvieną šio parko metrą. Įdomu, kad vaizdingo maršruto gale lankytojus atgal pargabena autobusas, kuriuo važiuoti yra privaloma (!). Darbuotojai deda pastangas, kad parke neliktų nakvoti nė vienas žmogus. Gal naktį ten tikrai vaikštinėja dinozaurai? 🙂

Keliaudami toliau, deja, aplenkėme Hobbiton’ą. Ilgai diskutavę sutarėm padarę klaidą nepasidomėdami, kad į turus po šį žymųjį kaimelį reikia registruotis bent 12val. iš anksto. Dar pasvėrėm, kaip mums gali atsiliepti gerai biudžetą apvalgantys bilietai ir laikas (jei visgi nuvyktume ten kitą dieną). Gaila, bet daugeliu aspektų Hobbiton’o lankymas mums “neapsimokėjo”. Už tai patraukėme praleisti nakties kurortiniame Taupo miestelyje.

Taupo – kalnų apsupta gyvenvietė, kurią radome gyvai šurmuliuojančią linksmo jaunimo. Šalia išsidriekęs ežeras – didžiausias visoje Naujoje Zelandijoje. Sakoma, kad jo dydis prilygsta Singapūrui! Na, nemaža bala. 🙂

Naktį praleidžiame hostelyje, kuriame itin draugiškai mus aptarnauja jaunuolis iš JAV, ir tolyn į kelią!

Iki kito susirašymo!