08.31 Pajutę tikrą atsipalaidavimą, šiandien nusprendėme praleisti dieną atskirai ir veikti tai, kas kiekvieno širdžiai miela. Tad, aš likau rašyti blogo, kuriam niekaip nelikdavo galimybių ir šiek tiek prasiskalbti drabužius, o Zapatdlo išsiruošė dar patyrinėti aplinkinius kalnus. Diena nusimato šilta (ne karšta!), saulėta ir šiek tiek vėjuota, bet pasivaikščiojimams ir rūbų džiovinimui turėtų būti pats tas. 😌 Vis dar mėgaujamės nuslūgusiais karščiais, nes Italija buvo gerokai mus pakaitinusi. Orų prognozė rodo, kad šiandien aukščiausia temperatūra sieks +22C. Reiškias, atvėsome mažiausiai dešimčia laipsnių. 🙂
Besibaigiant dienai galiu konstatuoti – imtis aprašyti visą ligšiol nutikusią kelionę, kaip ir skalbti rankomis, nėra lengva. Kaip sužinojau vėliau, ir Zapatdlo dienelė pasitaikė ne iš lengvųjų. Kol aš sėdėjau prie kompiuterio ir mėgavausi stogu virš galvos, jis sumanė lengvą pasivaikščiojimą iškeisti į kopimą kalno viršūnėn. Ir žinoma, kad metė iššūkį vienai stačiausių. Per 7 valandas intensyvaus kopimo ir stataus leidimosi nepažymėtais takais, Zap įveikė 13.5 km. Tiems, kurie yra žygiavę, žino, ką rodo tokios proporcijos. Kaip grįžęs pasakojo pats, šis kopimas pareikalavo DAUG jėgų, nuolatos teko dirbti rankomis (prisitraukiant save lazdomis) ir negana to, iškrito lietus, o viršūnei “paimti” pritrūko vos valandos. Su tamsa įsiritęs į apartamentus Zapatdlo jau buvo gerokai išsunktas. Ir, neabejotinai, patenkintas (na, gal dėl “nepaimtos” viršūnės tik nelabai). 🙂
09.01 Atsisveikinom su maloniąja prancūze Pauline ir vėl pilnai pakrovę Reptiliją, išrūkom kitais kalnų keliukais. Čia nusidriekusiam nacionaliniam parke yra ne viena vaizdinga kryptis, o mes linkę mielai į kalnus pasižiūrėti iš visų pusių. Juokinga, bet tik išvykus Pauline bandė mus susigrąžinti pagąsdinusi, kad pas ją palikome telefono įkroviklį. Mintyse padarę inventorizaciją, buvome užtikrinti, kad nieko mes nepalikome ir vis tik nusprendėme sugrįžti (nes maža ką). Prie namo mus pasitikusi šeimininkė ištiesė ne mums priklausantį įkroviklį ir maišą šiukšlių. Mūsų. 😀 Pasirodo, turėjome jas išsivežti, nors tai niekur nebuvo nurodyta. Iki dabar nežinom, ar čia toks sutapimas, ar ji mus tuo įkrovikliu suviliojo, kad išsivežtume šiukšles. 😀
Pasijuokėm ir toliau važiuojam kalniukais. Pasidavę čia į vieną, čia į kitą pusę, galiausiai patraukėme dar vieno Zapatdlo atrasto perliuko link, o tiksliau – į aukščiausią automobiliu pasiekiamą kelią Alpėse Col de l’Iseran, kuris yra nutiestas net 2770 metrų aukštyje. Kelias buvo super gražus ir vaizdingas, ir vėl norėjome nuolatos stoviniuoti, daryti dar šimtus nuotraukų, kurių be mūsų greičiausiai niekas ir nematys. Taip išdykauti dabar šiame kelyje ne tik smagu, bet ir lengva, mat jis ne toks apkrautas, kaip kiti panašūs keliai žinomesniuose kalnuose. Pasiekus aukščiausią pervažos tašką, būtinai sustojame ir išlipame apsižvalgyti. Beveik 3 km aukštyje gerokai vėsiau nei slėnyje, o vėjas plėšia striukės gaubtą lyg negalėdamas jo pakęsti ir vis tiek paslapinėjam čia tiek, kiek leidžia galimybės. T.y. laikas – šiandien, pagal naują sudarytą planą, turime apvažiuoti kalnus ir išlįsti į lygumas. O tai reiškia, kad net 150 km reikia įveikti ne autostrada, o kalnų serpantinais.
Į kairę ir į dešinę prisukiojęs vairą, vakarop Zapatdlo mus atvežė į Chambery. Stabtelėję šiame mieste, galėjome pagaliau išsirinkti nakvynės vietą (nes tik dabar buvo aišku, kada ir kur galime būti). Panaršius įvairius app’sus, dėmesį patraukė nebrangus, bet gan įdomus kambariukas. Tiesa, nelabai aišku, kurioje vietoje, bet atrodo visai hip. Paskaičiavę laiką ir kilometrus, nusprendėme, kad mums bus pats tas, tad užsi’bookin’ome apartamentus ir nulėkėme tiesiai ten. Navigacija atvedė mus į mažą kurortinį miestelį, kažkuo primenantį senus prancūziškus filmus. Bet mums dar nespėjus prisifantazuoti, pastebime, kad navigacija kelionės tikslą rodo už 13 km. Serpantinais. 😀 Buvome suintriguoti, todėl smalsiai pasekėme ten, kur mus šį kartą veda Google Maps. 🙂 Ir išties, visą kelią stačiai vingiavome į viršų. Visus 13 km nuo to miestelio. Pasiekus kelionės tikslą, paaiškėjo, kad išsipirkome nakvynę sename slidinėjimo kurorto viešbutyje (resort), ant kalno, kone aukščiausiame keltuvų taške. Wow. 😀
Pagal nevisai aiškias instrukcijas vis ieškojom įėjimo į savo apartamentus. Klaidžiojom kažkokiais koridoriais, išbandėm kelias laiptines. Galiausiai pasirodė, kad reikėjo eiti per tas duris, kurios, galėjome prisiekti, TIKRAI neveda į gyvenamas patalpas. Kol mes žioplinėjome, laukan po vieną pradėjo lįsti vietiniai – tokie dar neaiškesni personažai, kurie (galbūt) neatsitiktinai gyvena pigiuose (iš pažiūros) butuose. Labai nejauku. Galiausiai, atrodė, kad nusileidome į kažkokį priplėkusį rūsį, kuriame radome savo studiją. Vos užsidarius duris, jas kažkas ėmė drąskyti iš lauko pusės. Pamaniau, kad pas mus veržiasi kažkieno šuo. Zap atsargiai jas pravėrė ir raportavo – katinas, ryžas, galandasi nagus. Na, gerai. Visai įdomu, kad vietinis katinas čia taip įpratęs. 😀 Vėliau pasimatė, kad čia visgi verda normali buitis, o pastatui netgi priklauso veikiantis lauko baseinas. Kai jau maniau, kad atsipalaidavau ir susitaikiau su aplinka, mano širdį į kulnus nuvarė ant praviro lango užšokęs kažkoks gyvis! Pasirodo, dar vienas, mažas katinėlis. Rainas. Eina sau, labai daug netikrų grėsmių teko patirti per vieną trumpą vakarą. 😀 Iš visko stengėmės gerai pasijuokti. Iš pradžių nervingai, po to nuoširdžiai. Galiausiai, širdį suminkštino išprovokuoti sentimentai studentiškiems laikams, kai geriausi vakarai prabėgdavo sėdint barake ant grindų ar kažkieno virtuvėje prie šaldytuvo. 🙂 Va taip netikėtai, gera prisiminti jaunas dieneles.
Be First to Comment