Zelandiški nuostabumai #6

Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus

Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀

Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes nusprendėme verčiau tą laiką išnaudoti aplankant daugiau nacionalinio Fiordland parko įdomybių.

Su viena iš tokių įdomybių susidūrėme ne savo noru, kai plikas kūno vietas ėmė kažkas įkyriai gelti. Pasirodo, tą “malonumą” maoriai vadina Te Namu, o likęs pasaulis – smėlio musėmis (sandfly). Bjaurus reikalas. Mažas bjaurus reikalas, kuris kiekvieną sykį iškanda tau mažyti gabalėlį odos ir siurbia kraują. Šiuo atveju džiaugėmės atkeliavę į N. Zelandiją šaltesniu metų laiku. 🙂

Šiek tiek pasišiaušę nuo ledinio oro, bet ryžtingai pratrepsėjome pro tokias vietas, kaip The Chasm (kur akmenys išskobti tarsi ausų ertmės), Mirror Lakes (suprask, veidrodiniai ežerai, bet tądien šitokio efekto beveik nesimatė), Homer Tunnel (klaustrafobams nejaukius jausmus keliantis siaurias ir labai nuožulniai besileidžiantis tunelis), Humbolt Falls (buvusiems Norvegijoje jaudulio neteikiantis varvantis vandenėlis). Turbūt nereikia nė sakyti, kaip po tokios dienos norėjome greičiau sugrįžti į savo kiaurą namelį ir ilgesingai apsikabinti radiatorių! 😀

Kitą dieną nusprendėme surizikuoti ir nuvykti iki kažkur kalnuose pritvinkusio ežero Marian, apie kurį mums papasakojo hostelyje dirbanti jauna britė. Tiesa, ji perspėjo, kad neseniai buvo pasklidęs gandas, jog kelias iki jo yra uždarytas dėl nuvirtusių medžių. Sakom, nuvažiuosim – pamatysim. Ir pamatėm. Kad tikrai uždarytas; kad tikrai užvirtę medžiai. Ir nemenkai. 😀 Už tai čia, stovėjimo aikštelėje, susipažinome su šiame regione žymiu paukštuku – dičke Kea. Labai juokinga,  paprašaika papūga savo meilumu kaulijanti gabalėlio turistinio sumuštinio. Nepaisydama visoje apylinkėje prismaigstytų ženklų draudžiančių ją matinti. Ech, ta Kea. 🙂

Turėdami planą B, nusirioglinome į čia pat išsišovusią Key Summit viršūnę. Kalnas toli gražu nėra aukštas, bet paveizėti nuo jo į supantį pasaulį buvo gera. Ir gražu. Vėl. 😀

Pasiganę išvykom nakvoti į nedidelį miestelį Gore. Kaip visada, čia atvykome jau vėlvyvą vakarą ir belaukiant kol vienintelė dar dirbanti sena kinė sumaišys mums neaiškų ryžių ir vištienos patrovą, buvom užkalbinti vietinės moteraitės. Bergždžiai kankinome ją aiškindami, kad yra tokie sutvėrimai, kaip Lietuva, Lenkija, Baltijos jūra ar apskritai Šiaurės Europa. Pasidavusi, ji tiesiog tarstelėjo “nežinau” ir pasičiupusi savo kinišką take away išdūmė per duris. Tuo momentu pasijutome esantys toli nuo namų. 🙂 

Ryte atidavėme niekuo neypatingo motelio kambario raktus ir pasukome į Dunedin. Šiandien paliekame Vakarinę pakrantę ir tai reiškia tik vieną – zelandiška mūsų ekspedicija artėja prie pabaigos.

Dunedin – antras didžiausias Pietų salos miestas, kuriame ryškiausia gyvybės arterija pulsuoja išsiplėtęs geležinkelis. Ir nors nepaliaujamai gerėjomės įvairiais menais gatvėse bei gavome paskanauti dar vienais puikiais hipsteriškais burgeriais, su turistavimu čia ilgai neužtrukome.

Šį kartą nakčiai galvą padėti pasirinkome pajūryje įsikūrusiame kempingo namelyje Hampden’e. Mus priėmęs pagyvenęs banglentininkas galėjo matyti kaip nušvito mūsų veidai, kai šis nurodė namelį turintį vaizdą į vandenį. 🙂 Čia pagaliau pajutome sušilusio oro malonumą, tad ilgai nediskutavę pasikrovėme alučio ir išėjome jūron paguldyti saulės.

Iki kito susirašymo!

Žmonas Written by:

2 Comments

  1. Robukas
    October 25, 2017

    1. Mantukas vel bando uzsirobsti kur negalima – tipiska Mantukui 🙂
    2. Nerealiai graziai zydi medis (trubut sakura?). Jau noriu pavasario…
    3. Is paskutines nuotraukos matosi kad Mantukui visai nesalta kai rankose yra ko atsigerti 🙂

  2. October 27, 2017

    Kai kuro yra, tai jokia vidaus degimo sistema neatvėsta ir negęsta 😉 O tos vyšnios tai nieko ypatingo, čia standartinė žagarė 😀

Leave a Reply

Your email address will not be published.