Kėlėmės sekmadienį šeštą ryte ir Kauną palikome baisiai baisiai anksti – miestas tylus, ramus, tuščias juk devinta ryto! 🙂 Planas rimtas 1000 km ir palapinę statyti Saxon Switzerland nacionaliniame parke. Kirtę Poliandijos sieną džiaugiamės, kad paklausėme savo nuojautos ir reikiamų išgyvenimui priemonių nusipirkome pas mamą Maximą. Šiandien šioje šalyje tamsusis sekmadienis – krautuvės nedirba :/ Bet mūsų tai nesustabdys! Kilometrai vyniojosi smagiai, šnervinis kuro netaupė 😀 Lodžėj pildami kurą vigi nusprendėme pasiskambyti į kempingą ir pasitikslinti, ar tikrai Vokietija mūsų lauks – dar tik ~14 val, tad visas galimybes turim būti prie parko su pakutiniais saulės spinduliais. O Vokietija – “heute nein”… Jeigu parašyta, kad kempinge registracija iki 18 val., tai žinokit, kad ne ir negalima pasistatyti palapinės vėliau ar užsiregistruoti rytoj ryte 😀 Pabandėme paskambyti gal į tris skirtingus kempingus. Ką gi, mūsų laukia mielasis Wroclawas – niekada dar nenuvylė 🙂 Apartamentai už vokiško kempingo kainą, atvykti gali, kad…
Tag: nakvynė
Padarę taip, kaip nutarę, rytą išsiruošėm ieškoti kalnų ir ledo. Dar vienu hipės Kate patarimu pakeliui užsukome į Okarito, kur, pasak jos, turėtume išvysti kažką gražaus. Čia radome kalno papėdę, o nuo jos neilgai pasekę pažymėtu taku viršun – kuo puikiausią panoramą. Atsiveriančios platybės visada gerai, tačiau pajutome, kad jau tampame išlepinti vaizdais. 🙂 Va, kas išties mus sužavėjo, tai pakeliui į Franz Josef Glacier, kelią apkabinęs, vienos gatvės miesteliūkštis. Senas auksakasių Ross Goldfields privertė mus ne tik sustoti kone vidury kelio, bet ir išlipti iš automobilio. Ir vėl kažkas tokio kinematografiško. 🙂 Galiausiai pasiekėme savo tikslą ir atvykome į Franz Josef Glacier – visiškai turistinį kalnų miestelį. Tokioje vietoje daugiau ir nėra ką veikti, kaip tik dienomis žygiuoti šlaitais, o vakare minkštinti raumenis vynu vietiniam bare. Bet, ką čia slėpti – juk to ir atvažiavome. 🙂 O ir alpių apsuptyje nakvoti mums labai patinka, ką čia bepridursi. Kad ir kaip…
Dar tą pačią dieną, kai baigėm dvirates pramogas, išvykom aplankyti žymiosos uolos Durdle Door. Praeitame įraše minėtas “baro senolis” nudavė, kad būtų baisi gėda tiek atvažiavus, neapžiūrėti to akmeninio gamtos gražumo. Nerizikavom susigadinti karmos ir pasukom uolų link. 🙂 Uolos pasirodė ne tokios įspūdingos kaip Portugalijos pakrantės, tačiau tikrai maloniai nuteikė akį. O ir šiaip buvo gera dingus iš miesto paveizėti į vandens tolius. Tądien nakvojome Andoveryje, kur pigiausiasis Travelodge mums suteikė dar visai naują kambarį. Vėlgi, jokių nusiskundimų neturėjome. Gerai išsimiegojom, šiltai išsimaudėm ir pasukome atgal į Londoną. Čia grąžinome mašinytę ir atsidavėm vietoje gyvenančių draugų globai. Per likusias tris dienas gavome aukščiausios klasės gidus, namus ir prikimštus pilvus! Kas gali būti geriau?! Niekas. 🙂 Siunčiame kuo dideliausią AČIŪ dar kartą!!! O dabar, paskutinė daiktų revizija, batų čiustinimas (zelandai griežtai draudžia įvežti bet kokį purvą, sėklytę ar augalėlį), dar vienas dokumentų bei informacijos sutikslinimas ir OP! OP! OP! Į…
Pasiplaukioję po vieną gražiausių fiordų Norvegijoje patraukėm link aukščiausių europos krioklių Mardalsfossen ir Vinnufossen (08.06). Bevažiuojant atėjo ir vakaras ir teko pradėti ieškoti nakvynės vietos.
Mardalsfossen krioklys jau buvo netoliese, o mes dar nebuvom radę kur nakvoti.. netoliese pamatėm kempingą ir nusprendėm užsukti ir pasidomėti kiek kainuoja vieta palapinei. Palapinės vieta kainavo 100 NOK. Emka dar bandė derėtis, tačiau jie niekaip nenusileido. Paklausėm kiek kainuoja nameliai ir nameliai pasirodė ne tokie jau ir brangūs (500 NOK) ir kadangi Emkos paskutinis vakaras su mumis, tai nusprendėm jog reikia tai atžymėti ir pasiėmėm namelį. Namelis nebuvo toks prabangus kaip kalnuose – nebuvo židinio, nebuvo tiek vietos, nebuvo net ir dušo, bet mums tai nerūpėjo, nes kraštovaizdis buvo nepakartojamas.