Tag: Jūra

08.26 Susirinkom daiktus, užšokom į parduotuvę ir vėl į kelią. Šį kartą traukiame į Levanto, kuriame norėtume apsistoti porą naktų, nes kitą dieną planuojame pražygiuoti visai žinomu “Penkių kaimų” (Cinque Terre) maršrutu. Šiame regione susiradome kempingą “Nature Lovers” (skambu, tiesa?), kurio šeimininkas laisvai kalba angliškai, bet už tai atsakymus į visus klausimus pradeda “Hey man..” 🙂 Ir toks jo būdas visai tinka tai vietai – šlaituose įkurtas kempingas yra gausiai apsuptas augmenijos, o dėl karščio ir drėgmės, oras primena tropikus. Visai jaukioje vietoje įtalpinę savo palapinę, nuėjome pasėdėti į kempingo bariuką, kuriame galėjome pasinaudoti nemokamu wi-fi. Gamtinėmis medžiagomis dekoruotas baras puikiai tarpsta žalioje aplinkoje, o mes imame jaustis kaip Baly. Nujaučiu, kad ilgiau čia pagyvenusi ir aš į visus kreipčiausi “hey man”. 😀 Vaikydamiesi staiga užplūdusios atsipalaidavimo bangos, užsisakėme po bokaliuką vietinio alaus ir besimėgaudami gautais nemokamais užkandžiais, pradėjome dėlioti tikslesnį rytojaus planą. Diena turėtų būti debesuota, iškristi šiek tiek…

Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus… Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀 Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes…

​Karštą ketvirtadienio (neišsyk pasisekė nustatyti dieną- geros atostogos) popietę pasiekėme Cullera. Gera atvažiuoti ten, kur tave išsyk pasitinka su šypsena ir priima į namus, kuriuose esi išties laukiamas. O kai dar juose tave pasitinka ne tik teta su senu gauruočiu Flešu, bet ir viena iš sesių, pasijauti it laimėjęs loterijoj! 🙂 

(foto viršuje: prekybcentris pakeliui į Cullera)

Vizitą pradėję nuo gero dušo, vėliau

Jau gal paskutinė, o gal priešpaskutinė žinutė iš Karibų pakrantės… Darelis jau paliko mūsų kompaniją, grįžo į savo buveinę ir gąsdina mus žinutėmis kaip šalta senajame žemyne. Čia kasdien nemažiau 30 laipsnių šilumos, išlipus iš kondicionuojamo autobuso visada pirmas jausmas, kaip įšokus į pirtį – pūkšt karšto oro bangaaaa, prakaitas žliaugia….
Mes su Emka dar turėjom kelias laisvas dienas, o plano ką veikti neeee 😉 Viena iš idėjų buvo nuomotis mašiną ir lėkti į Samana regioną. Vairavimui buvau nusiteikęs entuziastingai, svarbu daug gražiai pypinti ir neskubėti. Emka netoks optimistiškas vairavimo atžvilgiu, bet mano entuziazmą ištaškė patirtis su viešbučiais – pastoviai kokia nors neaiški situacija ar sistema – mokėjo, nemokėjo damokėti, užstatas, grąžinimas, perkraustymas ir pan. 🙂 Tad su mašina ir jos draudimu gali būti dar daugiau stebuklingų, neišvengiamų ypatybių 😉 Tad toliau sėkmingai keliaujam viešuoju transportu, su vietiniais gyventojais 😉 Kitų baltųjų netenka čia sutikti.
image
Vakar išbandėm Karibų jūrą, Bayahibe pleže/regione, netoli La Romanos. Vauuuuu, tai buvo ta

Tai va nė velnio mes jau nebe Ukrainoje, o vėl Poliandijoje antra diena 😉 Vakar pasiekėme trečiąją mūsų kelionėje jūrą – Baltijos ir nakvojome importiniam Poliandijos mieste Gdanske (visai kitaip čia nei kituose Poliandiškuose miestuose, vokiška viskas).

Mūsų ekspedicija jau sumažėjo – Emka iš Kijevo išskraidinome atgal į Londoną. Su Powers dar turėjom vieną vakarą Ukrainos sostinėje. Kazokų restorane bandėm gauti kazokiško maisto, bet padavėjas mums tikino, kad kazokai maitinosi tuo pačiu kuo ir ukrainiečiai – barščiais 😉 Dabar mums reikėjo naujo plano – kur varom toliau..?? Ir vakar (2012-07-10) paskutinį kartą pietaujant Kijeve jis gimė, geriant Coca-Cola McDonalds’e (beje Ukrainoje čia lankėmės pirmą kartą) – lekiam nuo jūros iki jūros 😉 Šiandien nakvojome jau apie 250km už Kijevo ir tikimės artimiausiu metu būti Gdansk’e prie Baltijos jūros. Pakeliui dar turime užsukti į Liubliną (tikimės šiandieną).