Šiandien jau trečias rytas toje pačioje vietoje – Neo Marmaras 😅 Vaizdas iš balkonetės puikus 🥰 niekur neskubame, žiauriai žiauriai sulėtėjome… O viskas prasidėjo nuo to, kad lipome į Olimpo kalną! Lipti Į kalną be tuno ir be alaus nevalia! Tas alus pasirodo buvo Ėstiškas, nu labai skanus, bet labai lėtas, kelelis žemyn buvo labai lėtas 🙂 Įlėkus į Graikiją pažiūrėjom, kad tik ateinančios 3-4 dienos rodos be lietaus, tad iškarto šovėm į Olimpo papėdę – Leptokarya, nakvynės pas Ivanką. Šį kartą sau nebūdingai kėlėmės 6 ryte. Susiruošėm ir pajudėjom link kalno. Iki starto vietos ~30 minučių kelio vingiuotais keliukais. Bet kelionė užtruko ilgiau, susitikom vairuotojų, kuriems tokie keliukai kaip atskiras žygis į kalnus 😀 Iš vakaro ~21val, dar naiviai parašiau užklausas į kalnų trobeles, ar yra nakvynės. Olimpą įveikti rekomenduojama per dvi dienas. Ir mes taip norime, bet tam reikia susiplanuoti iš anksto… Per naktį aišku niekas nieko neatsakė…
Tag: kalnas
Vau, o mes jau Graikijoj!!! Sėlinom šalia Faragaso kalnų, lietus nesiliovė lijęs, tad nuo Brano pilies (kitaip dar žinoma kaip Drakulos pilis) spaudėm beveik tiesiai iki Graikijos. Subarikui pilam tik 99 ir 100 benzą, tai anas net nenori pertraukėlių daryti 😀 Na dar prieš paliekant Rumuniją užlipom į Brasovo miestelio kalną 960m. Šiek tiek lynojo ir debesis buvo pasirėmęs į kalną, tai aišku kad miestelio nuo kalno nė velnio nesimatė. Vis tiek buvo verta 😀 Bulgarijoje neužsibuvome, na tik šiek tiek išsukom iš kelio Dievo akių pažiūrėt 😉 Vajėėėzau kokia įspūdinga ola! 😉 Tokios dar tikrai buvau nematęs. Pribloškė savo dydžiu ir ypatinga akustika, girdisi kaip paukščiai parlekia į savo urvus oloje, jautiesi lyg jurasic park’e 🙂 O pats žmogus oloje atrodo tik mažas taškas. Kol žiopsojom į dievo žvilgsnį, beveik ir sutemo. Nakvynei stojom atsitiktiniame Etropoli miestelyje. Pirmą dieną Bulgarijoje dar nejauku, nesijauti tvirtai – kaip vairuot, kaip į…
Vairavimo ypatumai/taisyklės įvairiose Europos šalyse:https://europa.eu/youreurope/citizens/travel/driving-abroad/road-rules-and-safety/index_en.htm Apie valiutą:Rumunijos valiuta – lėja (lei). Kainos gali būti nurodytos eurais, bet grynais priima tik vietinę valiutą. Kupiūros plastikinės ir beveik nesunaikinamos. 🙂Bulgarijos valiuta – levas (lev). Kainos gali būti nurodytos eurais, bet grynais priima tik vietinę valiutą. Rumunijos out & about:Apps – Bolt (like Uber) & Arga.ro app (to track buses) & WhatsApp (communication with hosts)Power Voltage – EU Plugs C & F (230V)Payment – Have some cash at all times, although a card is used for most restaurants & hotels Bulgarijos out & about:Bulgarijoje purto galvą, kai nori pasakyti “Taip” ir linksi galvą, kai sako “Ne”. 😀
08.31 Pajutę tikrą atsipalaidavimą, šiandien nusprendėme praleisti dieną atskirai ir veikti tai, kas kiekvieno širdžiai miela. Tad, aš likau rašyti blogo, kuriam niekaip nelikdavo galimybių ir šiek tiek prasiskalbti drabužius, o Zapatdlo išsiruošė dar patyrinėti aplinkinius kalnus. Diena nusimato šilta (ne karšta!), saulėta ir šiek tiek vėjuota, bet pasivaikščiojimams ir rūbų džiovinimui turėtų būti pats tas. 😌 Vis dar mėgaujamės nuslūgusiais karščiais, nes Italija buvo gerokai mus pakaitinusi. Orų prognozė rodo, kad šiandien aukščiausia temperatūra sieks +22C. Reiškias, atvėsome mažiausiai dešimčia laipsnių. 🙂 Besibaigiant dienai galiu konstatuoti – imtis aprašyti visą ligšiol nutikusią kelionę, kaip ir skalbti rankomis, nėra lengva. Kaip sužinojau vėliau, ir Zapatdlo dienelė pasitaikė ne iš lengvųjų. Kol aš sėdėjau prie kompiuterio ir mėgavausi stogu virš galvos, jis sumanė lengvą pasivaikščiojimą iškeisti į kopimą kalno viršūnėn. Ir žinoma, kad metė iššūkį vienai stačiausių. Per 7 valandas intensyvaus kopimo ir stataus leidimosi nepažymėtais takais, Zap įveikė 13.5 km.…
08.29 Dieną pasitinkame su sudėliotu planu – traukiame tiesiai į Pizą, o ten pavaikštinėję, toliau važiuosime į Florenciją. Jei rasime padorią vietą apsistoti, liksime ten porai naktų. O ką daryti toliau, nuspręsime tada (pažiūrėsim kur koks oras, kokia nuotaika). Ruošiamės, renkam palapinę, kraunamės daiktus į mašiną ir vis vienas kito klausinėjam – ar tikrai važiuojam į Pizą? Na, lyg ir važiuojam. Susivedam kelionės tikslą į navigaciją ir.. ..nejudam iš vietos. 😀 Sėdim mašinoj ir svarstom, kažkaip “nekabina” tas Pizos/Florencijos variantas, nėra entuziazmo, nėra ūpo. Pajudam mašina dar 20 metrų, sustojam, galvojam. Atsibodo tas nuolatinis karštis virš +30C, atsibodo tas pats miestų vaizdas, pasiilgom gamtos, kalnų. Tad, ir vėl – tai, ką daryti? Reik kažkaip atvėsti. Ir atsivėsinom. Prancūzijoj. 😀 O buvo taip – dar vakar Zapatdlo benaršydamas google maps, akimis sukinėjosi aplink kalnus. Deja, aplink Gardą, kalnuose rodo lietų. Bet juk Alpės driekiasi ir per Prancūziją.. 😀 O toje pusėje,…
08.24 Taip gerai vakar pavakarojom, pasvajojom apie gyvenimą Portofino stiliumi, o šiandien nuo pat ryto kažkas negerai. Gal ne ta koja iš palapinės išsirangėm, bet atrodo pagedęs tas Svietos kempingas. Nei malonus, nei patogus. Reikia greičiau vyniotis į Genują. Dar kartą užmetę akį į google maps, pakankamai arti Genujos centro radom parkingą (8€/5h). Aikštelė pasirodė pakankamai saugi ir civilizuota, tad ten ir palikome Reptiliją saugoti mūsų daiktų. Mums bevaikščiojant po karštą Genują, Zap dar paskambinėjo į kelis kempingus, vildamasis surasti vietelę artėjančioms nakvynėms. Kai kuriuose kempinguose vietų nėra (nenustebino), kai kurie pasiūlė paskambinti po pietų, kai bus matyti, kas išvažiavo. Viename kempinge pasiūlė dalintis plotą su dar viena palapine (nustebino), bet mes taip nenorim. Norim savo ploto, jei ne kambary, tai bent aplink palapinę. 🙂 Nesutrikusi administratorė pasiūlo paskambinti vėliau – gal kažkas atlaisvins pitch’ą. Įgavę vilties, kad vietos dar gali atsirasti, nusprendėm toliau tyrinėti senąjį uostamiestį, o į kempingus…
08.14. Nuo palapinės nupurtę rytinę rasą, išdardėjom į ilgą kelią. Važiavom visą dieną, stojom tik pavalgyti, bet kelias sėkmingai vyniojosi. Vokietijos sieną kirtome jau besileidžiant saulei. Mūsų magelis tuo metu kaip tik užgrojo Rammstein. Priėmėm tai, kaip gerą ženklą, Vokietija mus priima. 😎 Atvažiavom nakvoti į mums mažai žinomą Chemnitz. Čia išsinuomavome mažutę, bet jaukią studiją. Po visos dienos greitkeliuose, labai greit ir labai saldžiai nulūžom. 08.15 Rytą skyrėm valandėlę patyrinėti, kas tas Chemnitz. Miestas pakankamai didelis, bet be mažučio senamiesčio ir didžiulo paminklo K. Marksui, nieko ypatingo jis neturi. Su komunizmo tėvu paveiksluotis nenorėjom, tad mieliau patraukėm toliau į kelią. Važiuojam patyrinėti Švarcvaldo (Black Forest). Nebuvome tikri, kiek kilometrų pavyks įveikt, tad tik vakare, įvertinę savo progresą, sustojom degalinėj ir pradėjom internete ieškoti kempingų. Nutarėm išsyk paskambint ir užsirezervuot vietą/ pranešti apie savo atvykimą, mat panašu, kad kempingai dirba iki 20 val., o mes ketiname atvykti vėliau. Paskambinus kelioms…
Apsikutoję, prisikutoję visai neblogai išmiegojome naktį palapinėje. Retkarčiais prabusdavome apsiversti ir užsidengti veido ar užsitempti nuslydusio miegmaišio. Paryčiais temperatūra buvo nukritusi iki +6C ir nieko čia baisaus – tokiems skaičiams buvome pasiruošę. Visgi iš kažkur slenkanti drėgmė vis bandė griebti mus už kokio mažiau uždengto kūno lopinėlio. Išsimiegoti tai netrukdė, bet labai nepadėjo keltis dar saulei neišlindus iš už kalno. 🙂 Norėjom iš kempingo pajudėti anksti, tai kėlėmės kartu su saule, kuri atrodo niekur neskubėjo. Lengvai patinę išskubėjom į karštus dušus pasišildyti ir prasibudinti. Su Zapatdlo juokiamės, kad mums labai gražūs šio kempingo dušai bei tualetai, tad visai malonu ten leisti laiką. 😀 Pagaliau sušilę ir deramai apsirengę, paskubomis papusryčiavom, prisitepliojom sumuštinių ir išskubėjom savo pirmojo trail’o link. Šiandien bandysim imti viršūnę. Sakom, Slovėnijoj labai aukštų kalnų nėra, tad neturėtų būti sudėtinga. Ir čia kalnai mus vėl pamokė. 😀 Šį kartą pasirinkome gana ilgą 9-10 valandų maršrutą, apimantį net 2…
Besisukantis kilometražo skaitliukas kartu su savimi vynioja ir besikartojančią oro juostą. Jau imame priprasti prie tos pačios gamtos dainos: saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus, saulė-vėjas-lietus… Šią dieną pasiekėme N. Zelandijos žvaigždę Milford Sound – žymiuosius ledynų išgraužtus fjordus. Pirmiausia paskubėjome užsukti į susirastą nakvynės vietą, numesti kuprines ir persirengti atšiauresniam fjordų orui tinkamesniais drabužiais. Kažkur Te Anau laukuose susiradę savo hostelį, ėmėme juoktis, kad biudžetinis gyvenimo būdas nuolat dovanoja tokius įspūdžius, kuriuos turbūt nedažnai patirtum gyvendamas geresniuose viešbučiuose. 🙂 Šį kartą gavome nameliuką aukštikalnėse su puikiu miegamojo vaizdu į snieguotas viršūnes! Kadangi gavome ir didelio pajėgumo pečiuką, visai neėmėme į galvą, kad nuostabusis peizažas matosi ir per kai kurias vietas sienose. 😀 Kad ir kaip linksma tose Alpėse, išvykom į Milford Sound. Savotiškai džiaugėmės pataikę čia atvykti ūkanotą dieną. Nors rankos ir žvarbo, negailėjome jų fotografuodami tą mistiškai užburiantį vaizdą. Žinoma, gražiausios fjordų paslaptys, matyt, atsikleidžia viename iš turistus plukdančių laivų. Tuo tarpu, mes…
Padarę taip, kaip nutarę, rytą išsiruošėm ieškoti kalnų ir ledo. Dar vienu hipės Kate patarimu pakeliui užsukome į Okarito, kur, pasak jos, turėtume išvysti kažką gražaus. Čia radome kalno papėdę, o nuo jos neilgai pasekę pažymėtu taku viršun – kuo puikiausią panoramą. Atsiveriančios platybės visada gerai, tačiau pajutome, kad jau tampame išlepinti vaizdais. 🙂 Va, kas išties mus sužavėjo, tai pakeliui į Franz Josef Glacier, kelią apkabinęs, vienos gatvės miesteliūkštis. Senas auksakasių Ross Goldfields privertė mus ne tik sustoti kone vidury kelio, bet ir išlipti iš automobilio. Ir vėl kažkas tokio kinematografiško. 🙂 Galiausiai pasiekėme savo tikslą ir atvykome į Franz Josef Glacier – visiškai turistinį kalnų miestelį. Tokioje vietoje daugiau ir nėra ką veikti, kaip tik dienomis žygiuoti šlaitais, o vakare minkštinti raumenis vynu vietiniam bare. Bet, ką čia slėpti – juk to ir atvažiavome. 🙂 O ir alpių apsuptyje nakvoti mums labai patinka, ką čia bepridursi. Kad ir kaip…
Trečiadienį, po dar kone dešimties valandų, nusileidome Auklande. Šį kartą pavyko praktiškai viso skrydžio metu saldžiai pramiegoti (nors gardžiųjų patiekalų nepraleidome!), tad laikas prabėgo nejučia. Dar besileidžiant buvome prilipę prie iluminatoriaus ir seilėjomės akimis glostydami žemyno reljefą. Grožis, grožis! Pasų ir biologinės apsaugos kontrolę praėjome gana lengvai. Buvome pasiruošę visus dokumentus, galimai reikiamą informaciją, deklaravome žygio batus, miegmaišius bei atsivežtą kavos pakelį. Skamba juokingai, bet kadangi elgemės pagal protokolą, niekur neužtrukome ir buvom gražiai aptarnauti bei įleisti pamaklinėti tuose šalies grožiuose. 🙂 Iš oro uosto, už kokius 20 vietinių pinigų, mus mielai pavežėjo greitasis autobusiukas. Buvo labai keista stebėti, kaip mūsų lagaminai rieda atskiroje uždaroje priekabaitėje. Galbūt vylęsis surinkti daugiau žmonių, autobusiuko vairuotojas jų į saloną krauti neleido. Visgi buvome vieninteliai keleiviai, tad zelandas smagiai palaikė su mumis pokalbį ir negailėjo praktiškų patarimų vairavimui, dalinosi vykstančių rinkimų aktualijomis ir šmaikštavo. Tuo tarpu mes, tarsi pramogaudami, tik klausėmės jo “kniaukiančio” akcento.…
Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…