Keičiam kursą #1

08.29 Dieną pasitinkame su sudėliotu planu – traukiame tiesiai į Pizą, o ten pavaikštinėję, toliau važiuosime į Florenciją. Jei rasime padorią vietą apsistoti, liksime ten porai naktų. O ką daryti toliau, nuspręsime tada (pažiūrėsim kur koks oras, kokia nuotaika). Ruošiamės, renkam palapinę, kraunamės daiktus į mašiną ir vis vienas kito klausinėjam – ar tikrai važiuojam į Pizą? Na, lyg ir važiuojam. Susivedam kelionės tikslą į navigaciją ir.. ..nejudam iš vietos. 😀 Sėdim mašinoj ir svarstom, kažkaip “nekabina” tas Pizos/Florencijos variantas, nėra entuziazmo, nėra ūpo. Pajudam mašina dar 20 metrų, sustojam, galvojam. Atsibodo tas nuolatinis karštis virš +30C, atsibodo tas pats miestų vaizdas, pasiilgom gamtos, kalnų. Tad, ir vėl – tai, ką daryti? Reik kažkaip atvėsti. Ir atsivėsinom. Prancūzijoj. 😀

O buvo taip – dar vakar Zapatdlo benaršydamas google maps, akimis sukinėjosi aplink kalnus. Deja, aplink Gardą, kalnuose rodo lietų. Bet juk Alpės driekiasi ir per Prancūziją.. 😀 O toje pusėje, panašu, kol kas nerodo lietaus. Ir, ateinačiomis dienomis, jo nerodo iki paaat tokio smėlingo ruožo.. ..prie vandenyno. 🙂 Prisiartinęs palydovinį vaizdą, susirado akims patraukliausią paplūdimį, o tada, arčiausiai jo esantį miestelį. Ir taip Zap rado kažkokį Lacanau. Dar tą patį vakarą pasijuokėme, kad va imsim, mesim tą Italiją ir išbrauksim prie vandenyno, bet patys rimtai to nepriėmėm. Šiandien, tupint kempingo stovėjimo aikštelėje, Zapatdlo sako – “o žinai, ten varant Prancūzijoj per kalnus yra toks vaizdingas kelias.. va, kokios nuotraukos iš ten.” – ir rodo man google vaizdus telefone. Pažiūrėjau ir pajutau, kad suspurdėjo širdelė. Sakau, varom. 😀 Va taip, visai kitaip nei planavom, visiškai paskutinę akimirką, pakeitėm kelionės tikslą Sygic ir patraukėm per kalnus link vandenyno!

Keičiam Italiją į Prancūziją

Pajutę palengvėjimą, įkvėpimą ir smagų jauduliuką, išriedėjom ir jau už kelių valandų kirtome Prancūzijos sieną. Pačiu gražiausiu, “auksinės valandos” metu, pasiekėme vaizdingąjį Mont-Cenis kelią, įsiterpusį tarp Kotijos (Cottian) ir Grajano (Graian) Alpių, nekukliame 2 km aukštyje. Vaizdai buvo tokie gražūs, kad kone girdėjome dainuojančias širdis. Norėjome ir stojome kas šimtą metrų, ar už kiekvieno posūkio, nes jutome, kad pagaliau siela gauna tai, ko nori. Apšvietimas šiuo metu toks liuksinis, kad akys godžiai valgo visus kalnų iškilumus, spalvines gamas, kontrastus ir niuansus, negaila nieko, ką dėl šių vaizdų paaukojome. Priėmėme labai teisingą sprendimą. Sau, žinoma. 🙂 Nerealus nuopelnas ir aplodismentai Zap, kad kažkaip iškapstė tokią vietą. 😊

Vaizdingasis Mont-Cenis kelias

Nakčiai pasirinkome miegoti kempinge, kurio administratorius patikino, kad vietų yra ir galime atvykti bet kada. Toliau rodosi geri ženklai. 🙂 Tuo tarpu, sukant paskutinius dienos kilometrus, pastebime įdomią tendenciją apie save – kol vaikštom miestuose, padarome vos kelias nuotraukas, o kai esame kalnuose, pleškiname nuolatos. Esame kalnų žmonės, nieko nepridursi. 😀 Jau visai sutemus pasiekėme kempingą Lanslebourg-Mont-Cenis miestelyje. Čia temperatūra kur kas žemesnė nei Italijoje. Orų prognozė rodo, kad šiąnakt šioje vietoje bus apie +4C, o dieną sušils iki +24C (tiek, kiek Levanto buvo dar praeitą naktį). Neblogi temperatūros šuoliukai nuo jau įprastų +34C. 😀 Na, gi norėjome atsivėsinti. 😎

Mus atvėsinęs kempingas Lanslebourg-Mont-Cenis

08.30 Rytas buvo vėsus, o naktis – tikrai šalta. Mes tokioms sąlygoms esame pasiruošę, tad miegojome tikrai gerai, nesušąlom (už 19.80 eur). Vis dar mėgaujamės Italijos karščius nuvijusia prancūziška gaiva. Surinkę nuo rasos dar drėgną palapinę, šiandien įsikraustėm į apartamentus greta esančiame Val-Cenis miestelyje (tiksliau, komunoje, kaip vėliau paaiškino mus priėmusi prancūzė). Po tiek naktų palapinėje, keista būti uždarame kambaryje. 😀 Vis tik, smagu ir vėl mėgautis privačiu dušu, šaldytuvu ir indaplove. Kad ir kiek mylėčiau kalnus, esu civilizacijos “sugadintas” žmogus. 🙂

Komuna Val-Cenis

Leidę sau pradėti dieną lėtai, po pietų sugrįžome apžiūrėti vakar pravažiuotos užtvankos Mont-Cenis kelyje ir šiek tiek pasivaikščioti. Dieną vietomis žadama lietaus, tad dangus atrodo žemas, o ant kalnų nusėdę debesys jiems suteikia ypatingo žavesio. Patraukėme prastai pažymėtu keliu iki Le Blanc ežero. Oras buvo gaivus, vėsokas, o protarpiais gavome ir šiek tiek silpno lietaus. Eidami, negalime atsigrožėti kalnais, kurie čia kažkodėl yra labai mažai lankomi kitų žmonių, todėl atrodo labai nuošalūs.

Teko pravažiuoti ir užtvankos viršuje nutiestu žvyrkeliu

Pasiekus ežerą, dangus buvo jau gan rimtai “užsiraukęs” ir ataušęs – šąlantiems pirštams jau reikėjo pirštinių. Norėjome ilgiau pasėdėti ir papietauti, bet vos mums prisėdus, išgirdome iš už viršūnės nusiritusį griaustinį. Norai norais, bet gamta aiškiai liepia kelt užpakalius ir lipt nuo kalno. 😬 Na, ir einam, ką padarysi. Paradoksalu, bet tokiomis sąlygomis kalnai atrodė dar įspūdingesni. Norėjome vis stoviniuoti ir paveiksluoti, akimis gerti debesuotus paveikslus, bet dundulis kaip patyręs piemuo varė mus, aveles, žemyn.

Le Blanc. Ar matote Zapatdlo?

Nulipę atgal prie Reptilijos, pasidžiaugėm, kad sugrįžome dar su šviesa. Važiuojant atgal į apartamentus pastebėjom, kad visur gausiai šlapia. Matyt, sėkmingai būsime išvengę didelio lietaus. Nuojautą sustiprino ir rūpestingos mūsų apartamentų šeimininkės atsiųsta žinutė, kurioje mūsų klausia, ar esame saugūs (minėjome jai, kad ketiname pakopinėti). Padarėme išvadą, kad matyt slėnyje lietutis buvo visai ne silpnas. 🙂 Vakarą atšventėm namuose išsikepę lašišos ir prisimaišę salotų. Patiekalas gal ir neįmantrus, bet už tai rodantis, kad gyvenam su patogumais. 🙂

Vaizdai, dėl kurių dainuoja širdis

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.