Už Alpių #2 – Italija

08.24 Taip gerai vakar pavakarojom, pasvajojom apie gyvenimą Portofino stiliumi, o šiandien nuo pat ryto kažkas negerai. Gal ne ta koja iš palapinės išsirangėm, bet atrodo pagedęs tas Svietos kempingas. Nei malonus, nei patogus. Reikia greičiau vyniotis į Genują.

Dar kartą užmetę akį į google maps, pakankamai arti Genujos centro radom parkingą (8€/5h). Aikštelė pasirodė pakankamai saugi ir civilizuota, tad ten ir palikome Reptiliją saugoti mūsų daiktų.

Mums bevaikščiojant po karštą Genują, Zap dar paskambinėjo į kelis kempingus, vildamasis surasti vietelę artėjančioms nakvynėms. Kai kuriuose kempinguose vietų nėra (nenustebino), kai kurie pasiūlė paskambinti po pietų, kai bus matyti, kas išvažiavo. Viename kempinge pasiūlė dalintis plotą su dar viena palapine (nustebino), bet mes taip nenorim. Norim savo ploto, jei ne kambary, tai bent aplink palapinę. 🙂 Nesutrikusi administratorė pasiūlo paskambinti vėliau – gal kažkas atlaisvins pitch’ą. Įgavę vilties, kad vietos dar gali atsirasti, nusprendėm toliau tyrinėti senąjį uostamiestį, o į kempingus paskambinėti už kelių valandų.

Genuja

Vaikštinėti po Genują visai smagu – viena kitą perpynusios siauros gatvelės slepia vis kažką netikėto. Rodos, net tamsioj pilkoj gatvelėj, į kurią iš pradžių nesmagu įžengti, yra įsikūrę padorūs restoranėliai, stalelius nukloję baltomis staltiesėmis ir spindinčiomis taurėmis. Viename tokiame šeimyniniam restoraniuky prisėdome ir mes. Siestos metu dirbančių vietų nedaug, bet ši atrodė labai jaukiai, o prie stalelių besišnekučiuojantys žmogeliai rodėsi visai patenkinti. Smagiai nusiteikusi padavėja mums mielai atnešė po nedidelę taurę šalto kraftinio alučio, grįždama į virtuvę nerūpestingai pakalbino prie kito staliuko sėdinčius bičiulius, o mes laukėme užsakytų užkandžių, kažko panašaus į nedidelius ir ingridientais neperkrautus picos gabalėlius. Jais čia prekiauja kone kiekvienoje gatvelėje, todėl pamanėm, kad užsisakėm čia kažką labai vietinio. Sugrįžusi padavėja patiekė mums dvi dideles lėkštes. Pažiūrėję į jas, supratom, kad užsisakėm kažką vietinio, bet tikrai ne picą. Nebent šefas pamiršo pridėti picos padą. 😀 Pasisekė, kad abu užsisakėme tokių skonių patiekalus, kuriuos mėgstame, nes Zapatdlo gavo pilną lėkštę plonai pjaustyto kumpio su gabalu mocarelos, o maniškėje kukliai ilsėjosi papjaustyti pomidorai, morkytės, salotytės ir tas pats gabalas mocarelos. Juokėmės, kad jei sumestume savo lėkštes į vieną, gal ir gautųsi koks lietuviškai priimtinas patiekalas. 🙂

Mažas šeimyninis Lo Scoretto
Valgom kažką vietinio 🙂

Na, bet užkandome ir vėl galime kilti ant kojų. Vaikštinėti po Genują žavintis senąja italų architektūra yra visai intensyvus užsiėmimas. Net palangės ir laiptinės stogeliai čia puošti frontonais, kolonomis, o iš viršaus, nunarinęs akmeninę galvą, tave visuomet stebi kažkuris šventasis. Čia tiek daug bažnytėlių, dvarelių ar šiaip svarbių namelių, kad kiekvieno įamžinti net nesinori imtis – vien nuo minties apie tai pavargsti. 😀 O ir reikalas būtų kone bergždžias – gatvelės tokios siauros, kad kartais ir savo akimis sunku aprėpti fasadus, o ką jau kalbėti apie fotoaparato objektyvą. Visgi gerumas tas, kad į šiuos ankštus skersgatvius retai patenka saulė, tad mūras išlieka vėsus ir tokią karštą dieną labai maloniai atgaivina. 😌

Siauros ir gaivios Genujos gatvės

Nuo vaizdinės stimuliacijos sugalvojam pailsėti paragaujant vietinio gelato (ir wow, kaip buvo skanu) bei dar kartelį paskambinant į paskutinį kempingą. Administratorės ištransliuota žinia kitoje ragelio pusėje dar aukščiau kilstelėjo mūsų nuotaiką – kempingas pralaisvėjo, vietų yra, galime atvykti. 🤩 Na, mums du kartus sakyti nereikia, dar šiek tiek pavaikštinėjome po Genują ir patraukėm į naują nakvynės vietą.

Labai gardūs gelato

Ko tuo metu nežinojome, tai kad kempingas yra įkurtas kalno šlaite (žinant vietos landšaftą, gal ir neturėtume stebėtis). Administracija ir automobilių laikymo aikštelė yra viename lygmenyje, o palapinių miestelis – kitame. KUR KAS žemiau. 😀 Galimybė privažiuoti ir išsikrauti daiktus yra nebent aukštoms mašinoms ir motociklams. Bet už tai, kempingas skolina karutį. Imam, nesimaivom. 🙂 Beje, pripažinome dėsningumą, kad šiuose kraštuose kempinguose neleidžiama automobilių laikyti prie palapinės. Mums, gausiai inventorių naudojantiems turistams, nelabai patogu, bet namo važiuoti dar nenorime, tad prie naujos tvarkos adaptuojamės greitai. 🙂 Palapinę įtupdę kalno terasos pakrašty, atsikimšom prosecco ir mėgavomės atsivėrusiu vaizdu į parką, kuriame vaikštinėja, plepa ir šuniukus vedžioja patys italai.

Kraustymasis į palapinių miestelį

08.25 Ryte niekur neskubėjom, mat šiame kempinge esame apsisprendę likti bent 2 naktis (po 36€). Pavalgėm, patinginiavom, išgėrėm kempingo bare parduodamo šalto alaus (linksmi buteliukai po 600 ml), išsiskalbėm rūbus. Vėliau, susiruošėm nulipti nuo savo kalniuko ir pažiūrėti žemiau nusidriekusio miestelio Pavia. Nesusilaikėm ir eidami pro šalį stabtelėjome vietinėje focacceria, kurioje labai paslaugi tetulė stengėsi mus itin gražiai aptarnauti, nors nei ji kalbėjo angliškai, nei mes itališkai. Atrodo, apsidžiaugusi, kad nusprendėm išmėginti jos kepinių, pati pasisiūlė perpjauti mūsų išsirinktą štrudelį ir storą sumuštinį, kurį paplūdimy smagiai sukirtom su alumi. Jautėmės pailsėję, sotūs ir patenkinti tetutės bandutėmis. 😀 Pavia paplūdimys nusėtas pležautojų, diena karšta ir puikiai tinkama maudynėms. Bet mus vis dar traukia netoliese esanti Genuja, todėl sėdome į traukinį ir už kokių 15 min. jau tyrinėjome kitą, dar neišvaikščiotą uostamiesčio dalį. Šį kartą daug laiko maklinėjimams neturėjome – turėjome taikytis prie traukinio grafiko, bet ūpo dėl to nepraradome. Senamiesčio Carrefour Express nusipirkę itališkų raviolių, išvarėm vėlyvu traukiniu atgal į kempingą ir toliau baliavojom tenai. 🙂

Pavia paplūdimys
Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.