Zelandiški nuostabumai #2

Iš Taupo patraukėme į Wellington – šalies sostinę. Numatėme čia praleisti tik vieną naktį, nes ankstesni šiaurinės salos miestai pasirodė gana maži ir ne itin tankiai apgyvendinti. Vietos pažinimui laiko turėtų pakakti.

Atvykome į Wellington’ą jau sutemus, bet vis tiek išėjome pasižmonėti į centrą. Nors pūtė stiprokas vėjas ir krapnojo lietus, vaikštinėti tai netrukdė ir vis tiek pavyko pamatyti naktinį miesto gyvenimą. Kelios, patraukliai sutvarkytos gatvės čia yra nusėtos mažomis kavinaitėmis, restoranėliais, barais ir aktyvaus laisvalaikio krautuvėlėmis. Nakties tamsą žėrinčiomis spalvomis išdabinusios vitrinų bei reklaminių užrašų šviesos ir tarp jų nardantys vietiniai naktinėtojai – viskas, ką iš esmės spėjome pamatyti.

Ryte išėję patirti to paties maršruto dienos šviesoje, supratom, kad vakarykštis oras buvo net labai geras. Iš kojų verčiantis vėjas ir veidą mazgojantis lietus turistavimą darė sudėtingu. Ėmėme juokais svarstyti, kaip čia bus su tuo Interislander keltu, popiet turinčiu mus plukdyti iš šios salos į pietinę. Sakom – kaži neplauks laivas gal per tokią banguotą jūrą; o gal plauks laviruodamas tarp 50 metrų bangų? Atvykę į uosto terminalą sužinojom, kad jokių 50-ties metrų bangų nėra ir keltas plauks, kaip numatyta. 🙂 Dar sužinojom, kad Wellington’as yra vėjuočiausias miestas pasaulyje, tad toks oras čia – kasdienybė. Vėliau prisiminėm, kad mieste išties stotelės primena terariumus, visos šiukšliadėžės kone aklinai uždengtos, visi stendai ir ženklai gerai pritvirtinti. Jau išmokę su vėju gyventi. 🙂

Įdomu, kad išnuomotą automobilį reikėjo palikti šio terminalo aikštelėje, o raktelius įmesti į bendrą visų autonuomų naudojamą dėžę. Labai jau paprastai. 🙂 Tiesa, tebuvo vienas reikalavimas – mašiną palikti pilnu baku. 
Smagu, kad kelto terminalas veikia kaip oro uoste – yra išankstinės registracijos laikas, didesnės apimties bagažas pažymimas specialiais lipdukais ir atiduodamas į atskirą saugyklą, laive kapitonas skaito esamo statuso pranešimus. Net kelionės trukmė, kaip skrydžio į tolimesnę Europos šalį – apie 4 valandas. Nepasisekė tiems, kuriuos kankina jūrligė. 🙂 O pasupo laivas neblogai, kartkartėmis galėjome jausti, kaip gremėzdiškas keltas bando šokti per didžiules bangas ir nerangiai klumpa žemyn. Kurį laiką tarp keleivių buvo labai tylu – visi rūpinosi savo savijauta. 😀 Tačiau visus galimus vargus turėjo atpirkti vaizdai priartėjus prie Pietų salos. Įplaukus į Cook Straight atvipo žandikaulis. Smaragdinėje Tasmanijos jūroje tupi tankiai medžiais apžėlusios akmeninės salos. Net apniukęs dangus atrodo čia išskleistas specialiai – puikiai suderintas gamtos koloritas kuria magišką efektą.

Kitą krantą pasiekėme temstant, po 19-tos val. Išsilaipinome mažame miestelyje Picton, kuriame turėjome atsiimti kitą tos pačios autonuomos Thrifty mums duotą automobilį. Bandėme psichologiškai nusiteikti, kad šįsyk Fortūna gali su mumis nebežaisti ir autonuomos loterijoje iškristi jau ne tokia smagi mašinytė. Ir iš tikrųjų atėjus į nuomos vietą buvome nemaloniai nustebinti. Bet ne dėl gauto automobilio – ofiso durys užrakintos, žmonių nėra, nurodytu telefonu niekas neatsako. Šiame visų užmirštame užkampyje niekas nedirba, mūsų niekas nelaukia. Aha.. Nuotykiai. 😀

Iki kito susirašymo!