Tiesiai per aplinkui – Slovakija #2

Visai padoriai išsimiegoję, rytą sutikome žvalūs ir linksmi, o lauke pasitikusi kaitri saulutė užspirgino ir mūsų norą greičiau susukti tuos likusius kilometrus iki Bratislavos. Beje, dienos šviesa pademonstravo apylinkių grožį – pasirodo, ši provincija įsikūrusi nuostabiai žalių kalvelių apsuptyje. Ir tomis kalvelėmis buvo labai smagu riedėti bei sukinėtis. Rodos, kelio nė nereikėjo įveikinėti, jis klojosi pats. 🙂 Puikus emocijų kombo! Gera pradžia – pusė darbo?

Šį kartą net nakvynės vietą išsirinkome kone išsyk ir užsisakėme kambarį dar pirmąją kelionės valandą. Nedažnai mums taip būna. 🙂 Negana to, į viešbutį atvažiavome pakankamai anksti, bet registratorė džiugiai pranešė, kad kambariu galime naudotis jau dabar. Fantastika! 🙂 Na, gal šiek tiek susierzinom, kad viešbučio parkingas pasirodė esąs mokamas, nors užsakinėjant numerį tokios informacijos nematėm. Tiek jau tokis, pliusų daugiau nei minusų. Ir nemokamų parkingo vietų aplinkinėse gatvelėse irgi netrūksta. 😀

Genami alkio maistui ir vaizdams, kambary palikom krepšius ir išmovėm apžiūrėti tos Bratislavos. Išsyk pajautėm, kad miestas (ar bent centrinė jo dalis) yra nedidelis. Labai geras bruožas tiems, kurie per vieną dieną nori pamatyti viską, t.y. mums. 🙂 Lydimi gero oro, žioplinėjom siaurom Senamiesčio gatvelėm, vartėm galvas bei akis įvairiomis kryptimis ir atmintin surinkom visus pagrindinius objektus, sužymėtus turistams skirtame žemėlapėlyje.

Išvarginę kojas ir iškankinę skrandžius, nusprendėm juos pagerbti prisėdus viename iš registratorės parekomenduotų vietų pavalgyti. Sustojus ties nurodytu, 62 numeriu pažymėtu, įėjimu, supratome, kad buvome nukreipti į slovakiškus “bernelius”. 😀 Juokas juokais, bet išskirtinis “Slovak Pub” interjeras mus įviliojo į vidų. Senos koplyčios patalpose įrengtas baras žavi ne tik sakraline/ airiško pub’o eklektika, bet ir gan plačia tradicinių pierogi įvairove (tiesa, nei vienas variantas negalimas be tradicinės brinzos). Kol aš pati lydžiausi ties įmantria rožine, gluten-free, vegetariška koldūniukų versija, Zapatdlo apsistojo ties klasikiniu bekono ir krapų duetu.

Laukdami savo pierogių, gurkšnojom vietinį pilsnerį ir dalinomės įspūdžiais apie Bratislavą. Įpūsėjus bokalus, pamatėm atkeliaujančius koldūnus ir paskubomis užtvirtinome, kad Bratislava yra kažkas tarp Vilniaus ir Rygos, ir tokio įvertinimo mums pilnai pakanka. 🙂 It teisėjas plaktuku, Zapatdlo kirto šakute per koldūną ir…. ..jo viduje nerado mėsos. 😬 Pasirodo, slovakų bekonas tėra paprasti spirgučiai. Laimei, sakė, skanu ir taip. 🙂

Pakrovus pilvus ir kojas energija, atsirado jėgų dar vienam pasivaikščiojimui iki pilies. Su tamsa atpėdinęs lengvas lietus gaivino, o mes šnekučiavomės ir vis dar juokėmės iš Zapatdlo koldūnų. Ironiška, kad pasiekus romantiškiausią apžvalgos aikštelę pilies pašonėje, lietutis nusprendė pliaupti. Matyt, pati Bratislava nusprendė, kad gana mums jos pakampes mindžioti. Tad, taip su ja ir atsisveikinom. Pavargę, šiek tiek sumirkę ir visai patenkinti jos elegantišku paprastumu. Naktis išdžiovino rūbus, o rytas išlydėjo atgal į kelią. Važiuojam!

Linkėjimai, Z&Z!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.