Tiesiai per aplinkui – Slovakija #1

Turėjom tokią užmačią pakeliui į Slovėniją aplankyti Brno Čekijoje. Tuo tarpu atėjęs rytojus mums išmetė kitą kortą – o kas jeigu.. ..Bratislava?? 😀 Kilometrų daugiau, bet ir tyrinėjimo plotai didesni. Remdamiesi tokia paprasta matematika, kol kas išbraukėm Čekiją ir jos vieton įrašėm Slovakiją.

Naujos krypties kilometrai šį kartą nesivyniojo taip sklandžiai, kaip norėjosi. Atrodo, niekada nesibaigsiantys, kelio remonto darbai autostradoje ne kartą mus nusodino ir gerokai pristabdė arklius – vienu metu pastebėjome, kad puskilometrį įveikėme per kone pusvalanduką, o 30 km atstumą šliaužėme Subariko vos toleruojamu lėtumu. Šis vis neapsikęsdamas tokių žiaurių suvaržymų, imdavo trukčioti ir reikalauti humaniškesnio, bent 20 km/h siekiančio, greičio. Norom nenorom, prisiminėm laikus, kai tokiose vilkstinėse greta fūrų užmušinėdavom ilgas valandas ir svajodavom apie tą akimirką, kai galiausiai pasiektas pasienietis patikrins dokumentus bei mostels į priekį leisdamas kirsti sieną. Užtatai, dabar kaip gerai, ania? Taip bemąstant, grįžo optimizmas. Bet autostradoj palikto laiko jau niekas negrąžins, Bratislavą teks palikti rytojui.

Nepaisant dienos vargų, sėkmingai, be jokios patikros kirtome Slovakijos sieną. Nors ir galinėjomės su užslinkusia tamsa, buvome pasiryžę kompensuoti bent dalį prarasto kelio. Tądien dar pavyko prašauti Žiliną, bet sustojome netoli nuo jos. Likus mažiau nei valandai iki check-in’o pabaigos, dar spėjome užsibookinti kambarį provincijos pensione.

Turėjom įtarimą, kad provinciškas pensionas jau gali ir nebelaukti vėlyvų svečių. Turėjom, bet rizikavom. 🙂 Ir buvom teisūs. 😀 Nors į check-in’ą nevėlavom, atvykus radom uždarytą registratūros langelį ir išjungtą šviesą. Mhm. 🙂 Laimei, šalia paskutinius nightcap’erius aptarnaujantis barmenas šiek tiek sutriko, bet sutiko padėti. Nelaimei, jo anglų kalbos žodynas yra vos 2 puslapių storio. 😀 Vėlgi laimei, po 6 skambučių kažkam, barmenas iš kažkur išsitraukęs popierinę formą, supildė mūsų duomenis ir įteikė raktą. Labiau gestais nei žodžiais apsakęs, kur ieškoti kambario ir kada iš jo išeiti, mostelėjo rankomis link koridoriaus ir su palengvėjimu atsiduso mūsų atsikratęs. 😀

O mes įsitaisę ant kietos lovos mėgavomės 50-čia oranžinių atspalvių ir juokėmės, kad jau senokai nenakvojom prarūkytam kambary virš baro. 😀 Ech, ta kelionių romantika.. 🙂

Linkėjimai, Z&Z!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.