2012-06-29 patraukėm link miestelio Kamianets-Podilskyi, kuriame turėjom apžiūrėti kažkokį šūstrą fortą. Pakeliui link to miestelio dar turėjo būti ir Khotyn fortas.
Išvažiuodami nusprendėm jog pusryčius valgysim kurnors pakeliui sustoję kokioj nors gražioj vietoj.
Susiradom gražų upelį su gražiu kraštovaizdžiu, prie kurio apsistojom papusryčiauti. Išsivirėm sriubytės, užvalgėm ir patraukėm toliau.
Tai buvo paskutinė mūsų diena karpatuose, tai bandėm pasidžiaugti kalnais paskutinį kartą. Pakeliui Emka pamatė kažkokią viršūnę žemėlapyje ir nusprendėm pasukti link jos ir pasigrožėti. Vėliau paaiškėjo jog tai yra kalnas Goverla, pati aukščiausia viršukalnė visoje Ukrainoje (2km virš jūros lygio).
no images were found
Privažiavus kalną, pamatėm jog yra sudaryti patogūs maršrutai į jį įkopti. Pasitarę nusprendėm jog JAMAM šitą kalną. Maršrutas buvo 4 km į kalną, kur užkyli ~750 metrų, bei 4 km atgal. Mums pasirodė netiek jau ir daug, tai patraukėm kalno viršūnės link. Takelis ėjo pro mišką, kuris vėliau perėjo į uolingą ir statų pakilimą apaugusį krūmais, po kurį kopinėjo karvės. Kuo toliau, tuo kopti darėsi vis sunkiau. Zap su Pow jau visai padusę bandė įveikti paskutinį kilometrą, o Emka sau atsipūtęs su slikais (išeiginiais bateliais), džinsiukais ir marškinukais, persimetęs striukytę per petį, lyg jam tai nieko nereikštų, lyg tie 4 km į kalną jam tas pats kas pereiti per perėją, lipo toliau.
Pasiekę viršūnę, parašėm Tomui SMS, jog šitas kalnas dar nuo istorinių laikų mums priklauso ir Tomo garbei mes jį paėmėm atgal!
Viršuje vaizdai buvo nepakartojami… Atsisėdom ant pasaulio krašto, užvalgėm besigrožėdami kraštovaizdžiu ir patraukėm atgal link mašinos.
Trenerio patarimas: jei nerūkai, tai nelipk į kalną!
Kadangi kopdami į kalną sugaišom nemažai laiko, tai Kamianets-Podilskyi pasiekti mums nepavyko. Nusprendėm nakvoti kurnors pakeliui. Temstant pasiekėm miestelį Kolomija, kuriame pradėjome ieškoti viešbučio. Vieną viešbutuką radom už 350 grivinų, kuris buvo labai tvarkingas, bet mes nusprendėm jog čia nieko įdomaus ir patraukėm toliau. Sekantis viešbutis buvo visiška skylė už 250 pinigų.
Toks vaizdas jog 1973 metais pastatytas ir nuo tada niekas nieko nekeitė.. Liko tie patys paveikslai, tos pačios spintos ir t.t. Pow su Emka patiko ta atmosfera ir nusprendėm jog jamam. Zap nepatiko tas viešbutis, bet jis nepaprieštaravo, tai sėdėjo susiraukęs visą vakarą, nes per visus galus jautė blogą viešbučio “karmą”..
2012-06-30 ryte atsikėlėm “blogos karmos” viešbutyje. Kadangi Zap negalėjo čia būti ilgiau nei minutės, tai staigiai susiruošėm ir išlėkėm link Kamianets-Podilskyi. Nuvažiavę 100 km apsidairėm jog niekur nerandam kompiuterio.. Apieškoję visą mašiną prisiminėm jog kompiuteriukas liko “blogos karmos” viešbutyje.. Teko apsisukti ir grįžti.
Grįžę niekur neradom kompiuterio, nei spintoj, kurioj jį palikom, nei kitose spintose, nei lovose, nei po jom. Pamanėm jog jį greičiausi nusavino viešbučio valytoja ar administratorė. Kad pagązdint, bet nepulti kaltinimais jog mus jos apvogė, nusprendėm pagazdinti policija. Mes pasakėm jog mūsų kompiuteris apdraustas ir jog atgausim pinigus, bet tam reikia policijoj užregistruoti įvykį, ir kad mes čia nieko blogo jom nenorim ir jų niekuom nekaltinam. Manėm jog taip reikalai greičiau pajudės ir kad greičiau atgausim savo kompą. Viskas taip ir buvo: administratorė persigandusi pradėjo knisti ir versti aukštyn kojom visą kambarį, skambinėti kitai, ankstesnės pamainos, administratorei ir t.t. Tačiau kompas neatsirado. Tada Powers nusprendė nueiti, palikti savo telefono numerį ir pasakyti jog mes jau lekiam į policiją užregistruotį įvykį, bet prieš tai dar užsuko 5 kartą apžiūrėti kambarį. Powers nuėjo prie spintos, kurioje turėjo būti padėtas kompiuteris, užsilipo ant kėdės ir…. spintoje, aukščiausioje lentynoje guli mūsų kompiuteriukas… ;D Administratorė pamačiusi jog radom savo kompą ir kad ant jos nebus parašyta “zajafkė” visa nudžiugo ir atsipalaidavo ;] Emka nubėgo nupirkt jai kažką iš parduotuvės tam kad atsiprašyti už tokią įtampą ir t.t. Emka grįžo su pigiu šampanu ir jakobs kavos pakeliu. Padavėm administratorei šampaną su kava ir ji visa išsižiojusi pareiškė:
– Nu nereikėjo tokios brangios kavos…
Mes irgi nusiraminę patraukėm atgal link savo numatytų taškų. Sekantys mūsų taškai buvo Khotyn fortas ir Kamianets-Podilskyi fortas. Pakeliui dar sustojom prie elektronikos prekių parduotuvės, kurioje norėjom nusipirkti telefono laikiklį. Laikiklį norėjom panaudoti kelio filmavimui, kad galėtumėm pakeliui fiksuoti įdomesnius įvykius. Vienintelis laikiklis koks buvo, tai Acme ir iš Kauno ;D. Kiek ir vėliau pastebėjom čia pilna Acme, Biovela, Karūnos, Snaigės gaminių.
Kadangi atstumas buvo nemažas, o paliktas kompas surijo mums 4-5 bereikalingas valandas, tai Khotyn fortą pasiekėm tik link vakaro. Muziejus forte vis dar dirbo, tai mes spėjom pačiu laiku (kaip ir visada, kad ir kiek vėluotumėm, mes visur viską spėjam ;D).
Pilis buvo labai įspūdinga. Net Zap niekada pilys nepatiko, o šioje vis dairėsi išsižiojęs.. Pačiame forte buvo įrengtas nedidelis muziejus, galima pašaudyti iš lanko ar nusipirkti suvenyrų.
Vėliau privažiavome miestelį Kamianets-Podilskyi. Miestelis atrodė labai jaukus ir fainas. Visoje kelionėje vienas fainiausių miestelių. Visas miestas buvo aplink centrą, kurį supo uolos ir vandens kanalas, kurie kadaise tarnavo kaip ginybinės fortifikacijos. Į centrą buvo tik vienas kelias – per tiltą, kurį gynė didelis ir įspūdingas fortas.
Jau buvo vėlokas vakaras, tai į fortą patekti nepavyko, tačiau galėjom viską puikiai apžiūrėti apeidami aplink fortą.
Dar kiek pavažiavus tolyn jau pradėjo temti, tai pradėjom ieškoti nakvynės. Šį kartą bandėm susirasti kempingą. Pamatę kempingo ženklą nusukom į šoną, tačiau eilinį kartą jokio kempingo neradom, tik kažkokį ežeriuką. Kiek pablūdinę aplink ežerą apsistojom su palapine šalia miškelio (gan toli nuo ežero), kur mums pasirodė gan jauku ir galima smagiai prie laužo pasisėdėti. Eilinį kartą išsivirėm ir užvalgėm sriubytės, pasisėdėjom prie laužo ir nuėjom miegot.
Be First to Comment