Na va, Slovėnija! #2

Nors orai mus kol kas lepino ir palydavo tik naktimis, šį kartą visi prognozių portalai rodė neišvengiamą visos dienos lietų kalnų regione. Tokias aplinkybes nusprendėme sumaniai išnaudoti ir nuo lietaus pasislėpti ten, kur jis mūsų nepasieks – giliai po žeme! O tiksliau, oloje. Ir ne bet kokioje, o milžiniškoje, daugiau kaip 5 km vinguriuojančioje “Postojnska Jama” (“Postojna Cave”).

Šios stalaktitų bei stalagmitų karalystės rekomendaciją užmatėme vietinės slovėnės pildomame kelionių bloge. Savo įraše ji teigia, kad už bilietus gali tekti pakloti kone 30 eur, bet ir užtikrina, kad kaina yra verta įspūdžių. Tad, apniukusį sekmadienio rytą (vis dar be lietaus) užsisakėme kambarį nedideliame vietos viešbutėlyje, susilankstėme palapinę, vėl užgrūdome Subaru ir išdardėjom į Postojną.

Smagu, kad Slovėnija nedidelė – kelionėms iš vieno miesto į kitą, nesugaišti nei dienos, nei pusdienio. Į Postojną atvykom padoriu laiku, tad nelaukę check-in’o valandų prie viešbučio palikom mašiną ir pėsčiomis patraukėm pažiūrėti tų stalagmitų. Nors lauke vis dar nelijo, rankose nešėmės striukes, kurių galimai prireiks uoloje. Sakoma, ten laikosi pastovi ~10C temperatūra. Kol einame tuštokomis Postojnos gatvėmis, svarstau, ar nepadariau klaidos nepasiėmusi megztinio. 😀

“Postojnska Jama” lankymas galimas tik su grupe, pagal iš anksto numatytą tvarkaraštį. Ir nors laikus žinojome, pasirinkome ateiti ir įsigyti bilietus valanda anksčiau. Bilietų, greičiausiai, būtų užtekę visiems norintiems, bet palyginus su pačiu miesteliu, čia zujo nemažai žmonių, klegančių įvairiomis pasaulio kalbomis. Panašu, kad kol lauksime savo ekskursijos tikrai turėsime, į ką akis paganyti. 🙂

Šiek tiek pavaikštinėję aplink, prisėdome neveikiančios kavinės terasoje ir, ant medinio stalo paskleidę taukuotą popierių, vėl plėšėme bureką (taip taip, tą patį 😀 ). Puikus pasistiprinimas prieš lendant po žeme. 🙂 Ir, atrodo, vos prisėdus teko kilti – metas uolai.

Didžiulė žmonių eilė buvo išskirstyta dviem kryptimis pagal užsienio arba nacionalinę kalbą ir susodinta į atvirus traukinukus. Visuomet įdomu stebėti, kaip supratę, kad tuoj sės į traukinuką, suaugusieji vėl tampa vaikais. 🙂 Vietos visiems pakako, kolektyvinė nuotaika pakili – važiuojam!

Specialus traukinukas mus vežė įvairiais posūkėliais ir tuneliukais net 10 minučių! Jau šioje turo dalyje olos grožis buvo ypatingas. Daugelis, iš pradžių dar bandę fotografuoti ar filmuoti, netrukus nuleido rankas, nutilo ir tiesiog mėgavosi kelione. Vėliau sekė dar ~2 km pėsčiomis. Grupę lydėjusi gidė anglų kalba pasakojo olos istoriją ir vedė mus įspūdingo dydžio erdvėmis. Net jei esi matęs ne vieną stalagmitą ar stalaktitą, neįmanoma nesistebėti šios olos gigantiškumu ir objektų kiekiu. Veltui stengėmės įamžinti šią vietą nuotraukomis, objektyvas yra nepajėgus perteikti tikrojo gamtos grožio. Bet vieną kitą nuotrauką, žinoma, vis tiek padarėme. 🙂

Sako, čia aidas keliauja net 6s

Pusantros valandos trukusi ekskursija prabėgo neprailgusi. Į dienos šviesą išlindome apkerėti, tarsi sugrįžę iš kitos dimensijos. Ta slovėnė buvo teisi – čia išleistų pinigų tikrai negaila. 🙂 Pagaliau pasirodęs smulkus lietus palydėjo mus atgal į viešbutuką ir vis klausėsi apkalbų apie “Postojnska Jama”. O mes viską aptarę jaukiai įsitaisėm savo kambarėly ir vakarodami prie mėlynos televizoriaus šviesos dėliojomės planus rytojui. Turėtų lyti, bet ar sulysim?

Linkėjimai, Z&Z!

P.S. Striukų prireikė, megztinio – ne. Užuojauta atėjusiems su šortais ir lengvais švarkeliais. 😀

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.