Prancūziški atradimai #3

Sekančią naktį praleidome pavyzdingai ramiame kempinge, apsiėjome be jokių nuotykių. Na, gal galėtume išskirti tik tai, kad mums sugulus, svečiuose sulaukėme kažkokio gyvūnėlio, kuris mielai pasivaišino mūsų virtos sriubytės likučiais. Nujaučiu, kad

šįsyk tai buvo ne triušiukai. 🙂

Rytą susikrapštėm kaip išėjo, pasikrovėm bolidą ir paspaudėm gazą. Ir nurūkom ne į Kaukazą, o į turistų pamėgtą Chamonix. Pakeliui dar užšokom pasižiūrėti, kas per miestas tas Grenoblis. Pasirodo, gražus miestas. Gera buvo ten pietukus suraityt. 🙂

Prie Monblano kulno pažertą miestelį pasiekėme vakare. Dar su paskutine šviesa spėjome pasistatyti palapinę ir įsikurti. Na, kempingo kokybė gal ir diskutuotina, bet vaizdeliu aplink likome tikrai patenkinti. 🙂 Tą vakarą dar spėjome susipažinti ir su pačiu Chamonix. Pasijuokėm, kad keista būti pilname žmonių mieste, kuriame visi vaikšto treninguoti. Kadangi mes iš Kauno, jausmas primena jaunystę savam rajone. 😀

Nepaisant to, kad Žmonas visą naktį pratirtėjo iš šalčio (regis dar ką tik skundėsi dėl karščio), nuo ryto jau trepsėjom nekantraudami paropinėti Alpių šonkauliais. Ūt, kalną l’Aguille du Midi paėmėm tikrai ne vienu atsikvėpimu, bet vaizdeliai atpirko visus vargus. Velnias, kaip ten gražu! 

Kalno viršūnėje radome net ežeriuką. Vanduo ledinis, bet skaidrus. Taip ir vilioja įbristi, nusiplauti kopiant išmuštą karštį. Na, ir suviliojo.. Spėkit ką. 😉 Nespėjom prisėsti ant kranto, o Zapatdlo jau plėšia nuo savęs drabužius! Turistai vėpso akis išpūtę ir negali jomis patikėti – Zapatdlo neria į ledinį ežerą! Minutė tylos ir pasigirsta ovacijos. Tiek ir tereikėjo, kad paskui Zapatdlo parodytą pavyzdį pasektų dar keli drąsuoliai. Bet taip jau neįdomu, tiesa? 😉

Pasėdėjom, pasigrožėjom ir, deja, turėjom skubėti atgal. Žemyn į civilizaciją, kur labai ribotą laiką mūsų laukė užsakytas viešbutukas. Taip nesinorėjo palikti kalno, kad galiausiai nuo jo teko kone nubėgti. Kojos už tai tikrai nebuvo dėkingos. Leistis stačiais šlaitais, šaknim ir akmenim- nelengva treniruotė. Gera žinia, kad spėjom į viešbutį. Paskutinę minutę, bet vis tiek spėjom. 🙂 Kambariukas pasirodė labai jaukus, o balkone transliavo nuostabių Alpių vaizdelį. Tiesa, kai kam naktį labai trukdė po tas Alpes ropinėjančios karvės, kurios be perstojo skambino bliūdus primenančiais varpais po kaklu. Šįkart gerai išsimiegojo Žmonas. 😀

Kitą dieną vėl išskubėjom į kalną. Išsirinkom iš akies neblogai atrodantį maršrutą ir pirmyn! Tik va, po anos dienos pasivaikščiojimų, kūną ilgai reikėjo įkalbinėti ir vėl kopti. Bet susitarti pavyko ir kartu pasiekėme Le Lachat viršūnę. Gal ne tokia jau aukšta, gal be sniego ant pakaušio, bet už tai nusėta mėlynėmis ir atverianti nuodėmės vertą panoramą. Gerai, kad dabar galėjome leisti sau neskubėti. Džiaugėmės, kad ėjome kažkokiu nelabai populiaru keliu, todėl gamtovaizdžio negadino turistai. 🙂 leidžiantis žemyn, išvis jautėmės kaip atradėjai nuotykiautojai- žygiavome per tankiai apaugusius siaurus takelius, akmenuotus upelius, molinus grumztus ir išvirtusius medžius. Buvo girdėti tik mūsų ir paukščių klegesys. Grįžome baisiai laimingi ir kur kas mažiau pavargę nei tikėjomės. 

Savo jaukiame kambarėly sėdėjom ištiesę patinusias kojas ir morališkai rengėmės atsisveikinti su gražuolėmis Alpėmis. Rytą dar spėjome pasiseilėti bežiūrint kaip tekanti saulė auksu dažo kalnų viršūnes ir susikrovę mantą užkūrėme subariuko variklį. Kilometrai juk patys nesusivynios. 😉

Iki kito punkto!

Žmonas Written by:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.