Tag: miestas

September 20, 2021 / / [GLL] Galimai į Slovėniją

Rytą susikrovę mantą, nedrąsiai pajudėjome Slovėnijos link. Abejonių kėlė itin niūrios oro prognozės pranašaujančios lietų ir dar šiek tiek lietaus. Ne visai tos sąlygos, kuriomis smagu kopinėti kalnais. Nusprendėme, kad nepaisant dangaus nuotaikų, norisi pasiekti bent Liublianą. Todėl, ten ir pasukome. Kelionei diena pasitaikė saulėta ir šilta, tad kelias per Austriją buvo vaizdingas bei smagus. Tiesą sakant, toks smagus, kad net svarstėme nežiūrėti, kas slepiasi po tuo “neprognozuojamo oro gaubtu” Slovėnijoje ir verčiau sukti į Alpes šioje sienos pusėje. Bet oras ir čia buvo žadamas nekažką, o užsispyrimas pasiekti Liublianą vis tiek buvo stipresnis. Trumpai stabtelėjome tik susipažinti su Austrijos “jūra” – tokia didele vėjuota bala, dar vadinama Fertės-Noizidlio ežeru. Įdomu, kad šį kartą pasienio punkte visi automobiliai buvo stabdomi patikrinti reikalingų dokumentų. Eilė judėjo greitai, tad laiko beveik nepraradome ir jau tą patį vakarą pasiekėme Liublianą. Pasiilgę autonomijos ir sumanę išnaudoti nedidelius sostinės “gabaritus”, nusprendėme apsistoti miesto pakraštyje įsikūrusiame…

Padarę taip, kaip nutarę, rytą išsiruošėm ieškoti kalnų ir ledo. Dar vienu hipės Kate patarimu pakeliui užsukome į Okarito, kur, pasak jos, turėtume išvysti kažką gražaus. Čia radome kalno papėdę, o nuo jos neilgai pasekę pažymėtu taku viršun – kuo puikiausią panoramą. Atsiveriančios platybės visada gerai, tačiau pajutome, kad jau tampame išlepinti vaizdais. 🙂 Va, kas išties mus sužavėjo, tai pakeliui į Franz Josef Glacier, kelią apkabinęs, vienos gatvės miesteliūkštis. Senas auksakasių Ross Goldfields privertė mus ne tik sustoti kone vidury kelio, bet ir išlipti iš automobilio. Ir vėl kažkas tokio kinematografiško. 🙂 Galiausiai pasiekėme savo tikslą ir atvykome į Franz Josef Glacier – visiškai turistinį kalnų miestelį. Tokioje vietoje daugiau ir nėra ką veikti, kaip tik dienomis žygiuoti šlaitais, o vakare minkštinti raumenis vynu vietiniam bare. Bet, ką čia slėpti – juk to ir atvažiavome. 🙂 O ir alpių apsuptyje nakvoti mums labai patinka, ką čia bepridursi. Kad ir kaip…

Trečiadienį, po dar kone dešimties valandų, nusileidome Auklande. Šį kartą pavyko praktiškai viso skrydžio metu saldžiai pramiegoti (nors gardžiųjų patiekalų nepraleidome!), tad laikas prabėgo nejučia. Dar besileidžiant buvome prilipę prie iluminatoriaus ir seilėjomės akimis glostydami žemyno reljefą. Grožis, grožis! Pasų ir biologinės apsaugos kontrolę praėjome gana lengvai. Buvome pasiruošę visus dokumentus, galimai reikiamą informaciją, deklaravome žygio batus, miegmaišius bei atsivežtą kavos pakelį. Skamba juokingai, bet kadangi elgemės pagal protokolą, niekur neužtrukome ir buvom gražiai aptarnauti bei įleisti pamaklinėti tuose šalies grožiuose. 🙂 Iš oro uosto, už kokius 20 vietinių pinigų, mus mielai pavežėjo greitasis autobusiukas. Buvo labai keista stebėti, kaip mūsų lagaminai rieda atskiroje uždaroje priekabaitėje. Galbūt vylęsis surinkti daugiau žmonių, autobusiuko vairuotojas jų į saloną krauti neleido. Visgi buvome vieninteliai keleiviai, tad zelandas smagiai palaikė su mumis pokalbį ir negailėjo praktiškų patarimų vairavimui, dalinosi vykstančių rinkimų aktualijomis ir šmaikštavo. Tuo tarpu mes, tarsi pramogaudami, tik klausėmės jo “kniaukiančio” akcento.…

Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…

Sukdami vairą namų linkme, nusprendėme pakeliui dar truputį paturistauti. Taip gavosi, kad tame “pakeliui” pasimaišė Ženeva. Ta, kuri Šveicarijoj. Ne ta, kur Prancūzijoj. 🙂 Nes nedaug trūko, kad Žmonas būtų nunavigavęs į tą, kur Prancūzijoj.. Būtų šioks toks lankas namo susidaręs.. 😀

Tai žodžiu, nuvykom į tą šveicarišką  Ženevą. Ilgai ten nemaklinėjom, bet kažkaip ir nesinorėjo. Baisiai viskas brangu, vieni pižonai aplinkui.. Mažoka geros architektūros, mažoka menų gatvėse. Matėsi, kad mieste esama ir labai įmantrių bohemiškų asmenybių, bet kur jos visos eina ir ką veikia, išlieka paslaptis. Nusprendėm, kad Ženeva yra koks tai Trump-city’s ir mums nelabai yra ką čia veikti. Užmovėm dar vieną šalį ant kelioninio skaitliuko ir gana. Toliau į kelią!:)