Bam! Kaip diena, taip naujiena! Dar būnant Cullera, Zapatdlo telefonas periodiškai sumanydavo paskambinti kai kuriems draugams. Ir gerai darė! Taip padėjo išaiškinti, kad kaip tik mūsų kelyje ramiai sau poilsiauja Andriukas su Vaida. Negi nesutrukdysim? Nejaugi pramesim tokią gerą vietą susitikti? Olé! Į Barseloną! Neplanuotai, Ispanija suveda draugus. Faina! 🙂
[GLL] blogis Posts
Karštą ketvirtadienio (neišsyk pasisekė nustatyti dieną- geros atostogos) popietę pasiekėme Cullera. Gera atvažiuoti ten, kur tave išsyk pasitinka su šypsena ir priima į namus, kuriuose esi išties laukiamas. O kai dar juose tave pasitinka ne tik teta su senu gauruočiu Flešu, bet ir viena iš sesių, pasijauti it laimėjęs loterijoj! 🙂
(foto viršuje: prekybcentris pakeliui į Cullera)
Vizitą pradėję nuo gero dušo, vėliau
Na va, pabuvojom Faro. Iš ženklų matyti, kad ten didžiuojasi dar arabų pastatytu senamiesčiu, bet mūsų kažkaip tas jų paveldas neužkabino. 🙂 Už tai, visai dailioje jų “Laisvės alėjoje” išgėrėm kavytės (nedažnas atvejis Portugalijoje) ir išnešėm kanopėles į Ispaniją. Gera važiuoti nemokamais greitkeliais. 🙂
Pakeliui į Cullera, pasirinkome kelią vedantį pro Granadą. Jos pasiekti tądien nespėjome, bet labai dėl to nesijaudinom, nes jau buvome nusižiūrėję kempingą Antequera, prie kalno. Romantikai visgi. 🙂 Atvažiavus į vietą, ta romantika kaip ir ėmė blėsti.
Pagaliau, Cabo da Roca– vakariausias žemyninės Europos taškas, kurį pasiekti yra visai nesunku. Taip nusprendėm, kai pamatėm, kokie žmonių kiekiai ir įvairovė čia suplūsta. Kaip Zapatdlo sako, matyt čia bus ne Europos, o pasaulio vakariausias taškas. Na va ir viskas. Tiek to didžiojo momento. Kryžius, vandenynas, daug žmonių. 🙂
Dabar ramia sąžine keliaujam paslampinėti po Lisaboną. Hostelis, truputis kultūūūros, gal šiek tiek alučaičio, laisvalaikis. Jėga. 🙂 Sostinę pasiekėm tik vakare, tad pasižmonėti išlindom jau tamsoj. Einam, klegam, šiek tiek leipstam nuo tvankios nakties ir su nostalgija prisimenam tą smagiai kondicionuojantį vėją. Einam einam..
Turėdami itin ribotą interneto prieigą, smarkiai atsiliekam su blogo įrašais. Bet patikėkit, visą šį laiką nenuobodžiavom ir papasakoti tikrai turim ką. 😉
Sekančią naktį miegojom net ne campinge, o kažkokiame camp-mieste. 😀 Tapom keliauninkų komunos dalimi. Likimo broliai, tos pačios aistros vergai. 🙂 Kaimynai pasitaikė ramūs, naktis šilta ir, nors ir lijo, išsimiegojom kaip vaikystėj po mėgstama kaldryte. Neslėpsim, prie miego kokybės galėjo prisidėti ir degustuotas vietinis normandiškas sidras.. 😀
Rytą nubraižėm tolimesnio kelio trajektorijas ir ryžtingai išvykom į misiją
Na ką, kelionės dienos bėga.. Geras rulonas susuktų kilometrų ir kaugės įspūdžių. Kol kas Prancūzija mums labai gera ir koketuoja atsukusi gražiąją savo pusę. Nors, pasirinkę keliauti miestelių keliukais, buvom permaitinti pasikartojančiais gamtovaizdžiais, mums, pagoniškiems lietuviams, visai gražu. 🙂
Nu. Yra taip. Šiek tiek gailimės lieję džiaugsmo fontanus įvažiavus Vokietijon.. 😀 “Žiauriai gerų” vokiškų kelių tobulinimo akcijai ne savo noru paaukojom daugiau kaip 4 valandas brangaus laiko. Nepatiko. Visai nepatiko. Kirsti Vokietijos sieną tapo principo reikalu. Nesvarbu kaip, nesvarbu kada. Tos vokiškos “kokybės” mums jau gana.. Schweine.. 😀 Išvargę nuo džiuvimo kamščiuose, svajojom apie kempingą ir bent jau drugną dušą. Nusprendėm nakvot pas Velnią. Turėtų būt visai šilta ir jauku, tiesa? ;D deja, velnias pasitiko mus užrakintais vartais. Po velniais.. Praklaidžiojus po naktinį Venlo (Nyderlandai) ir neradus kitos nakvynės vietos, nusprendėm, kad ir prie Velnio vartelių bus pakankamai tos šilumos. Na, bent vienam iš mūsų, sakė, buvo. ;D Jei rimtai, smagi aplinkybė- pasirinktam kempinge jau buvo pasibaigusios darbo valandos (būna ir taip), bet už tai nebuvo kam prieštarauti, kai palapinę pasistatėm tiesiog parkingo pievelėje. Ačiū olandams už sutaupytus eurus! 🙂 Ryte, nusipurtę rytinę rasą, susileidom kavos dozę ir nurūkom…
Tai ką, pradėkim nuo to, kad išvažiavom. Dar ryte tinkamai (ir ne taupiai) pakrovėm bolidą, užsukom magnetolos garsą visu pajėgumu ir išrūkom.
Apie kepingavimą Ispanijoje ir Prancūzijoje – kažkokių kanadiečių įspūdžiai:
http://theplanetd.com/camping-tips-for-spain-and-france/
http://theplanetd.com/camping-in-france/
Metai baigiasi, daugelis apmąsto besibaigiančius metus, pagalvoja apie naujus….
Daug apie mus pačius gali pasakyti ir muzika kurią mes klausom, pasirenkam priklausomai nuo tuo metu esančių aplinkybių.
Čia tai ką apie mane sukaupė Spotify 🙂 Kokie buvo mano metai…?
Metai prasidėjo šventinėm dainom 🙂
Beveik 2 savaitės Dominykos Respublikos akimimirkų per 10 minučių 😉
Ačiū Dareliui už operatyvų montažą! 🙂
Jau gal paskutinė, o gal priešpaskutinė žinutė iš Karibų pakrantės… Darelis jau paliko mūsų kompaniją, grįžo į savo buveinę ir gąsdina mus žinutėmis kaip šalta senajame žemyne. Čia kasdien nemažiau 30 laipsnių šilumos, išlipus iš kondicionuojamo autobuso visada pirmas jausmas, kaip įšokus į pirtį – pūkšt karšto oro bangaaaa, prakaitas žliaugia….
Mes su Emka dar turėjom kelias laisvas dienas, o plano ką veikti neeee 😉 Viena iš idėjų buvo nuomotis mašiną ir lėkti į Samana regioną. Vairavimui buvau nusiteikęs entuziastingai, svarbu daug gražiai pypinti ir neskubėti. Emka netoks optimistiškas vairavimo atžvilgiu, bet mano entuziazmą ištaškė patirtis su viešbučiais – pastoviai kokia nors neaiški situacija ar sistema – mokėjo, nemokėjo damokėti, užstatas, grąžinimas, perkraustymas ir pan. 🙂 Tad su mašina ir jos draudimu gali būti dar daugiau stebuklingų, neišvengiamų ypatybių 😉 Tad toliau sėkmingai keliaujam viešuoju transportu, su vietiniais gyventojais 😉 Kitų baltųjų netenka čia sutikti.
Vakar išbandėm Karibų jūrą, Bayahibe pleže/regione, netoli La Romanos. Vauuuuu, tai buvo ta