Kažkur buvome skaitę, kad N. Zelandijoje esama ežerų, į kuriuos yra išvesti po žeme gyvenančio Velnio dūmtraukiai. Pasileidome ieškoti sieros garus leidžiančio vandens Rotorua regione. Pradėję nuo nemokamų pramogų, suradome viešai prieinamą ežerą, prie kurio sustojusias pavalgyti šeimas terorizuoja tuntai paukščių! Komiškas ir kone Disnėjaus animacijos vertas vaizdelis – laimingi piknikautojai ir visa gausybė įvairiausių paukštelių.. Jei nebūtų juokinga, būtų idiliška. 🙂 Ne čia rasta fauna, visgi, mus nustebino labiausiai. Pirmiausia, buvome pakerėti kvapo – žvalinantis gendančių kiaušinių aromatas teikė užuomeną, kad esame ten, kur reikia. Ir tikrai, tolėliau radome Velnio dūmtraukius! Baltame, tarsi guašu išmaišytame, vandenyje stūkso juodi akmenys ir visai šalia, į paviršių keldama burbulus, garuoja smirdinti siera. Greičiausiai dėdė mokslininkas skubėtų čia mus pataisyti, jog tai netikra siera, o kažkoks sulfatas. Bet gi mes žinome, iš ko Velnias sriubą verda, mūsų neapgausi. 😉 Po šito, nuvykę patirti mokamų pramogų į Waimangu nacionalinį parką, susipratom, kad aikčioti iš…
Tag: Kelionės
Eidami pasiimti automobilio, svarstėme ką autonuomos loterijoje laimėsime šį kartą. Žinojome, kad turėtume gauti neblogą mašinytę, bet patirtis rodė, kad didelių vilčių turėti neverta. Galbūt įdomumo dėlei, bet Fortūna šįsyk sumanė sužaisti mūsų komandoje. Vaikinai savotiškai vylėsi gausią kažką panašaus į Toyota Camri or similar, tačiau vietoje to aikštelėje išvydome 2016 metų vietinį Holden Comodore, po kapotu laikantį 3,6l V6 variklį. Stovim, šypsomės. 😀 Vaikinai žinoma džiaugiasi puikiais mašinos techniniais parametrais, o aš estetiniais bruožais. 🙂 Bendrai išliaupsinom labai erdvų saloną ir komfortiškumą. Viskas liuks! Įdomus dalykas, kad autonuoma neleido vairuoti vaikinams, kurie neturėjo oficialaus teisių vertimo, nors internete buvome skaitę, kad Europos sąjungos vairuotojo teisės turėtų būti priimtinos. Laimei, bent Zapatdlo spėjo dar Lietuvoje tą vertimą pasidaryti. Juokinga, bet tik užvedus variklį ir išvažiavus iš aikštelės, jo veidas išdavė – būti vieninteliu šių arklių varytoju problemų nebus. 😀 Vienas pirmųjų objektų, kuriuos nuvykome aplankyti, buvo juodasis Karekare paplūdimys prie…
Trečiadienį, po dar kone dešimties valandų, nusileidome Auklande. Šį kartą pavyko praktiškai viso skrydžio metu saldžiai pramiegoti (nors gardžiųjų patiekalų nepraleidome!), tad laikas prabėgo nejučia. Dar besileidžiant buvome prilipę prie iluminatoriaus ir seilėjomės akimis glostydami žemyno reljefą. Grožis, grožis! Pasų ir biologinės apsaugos kontrolę praėjome gana lengvai. Buvome pasiruošę visus dokumentus, galimai reikiamą informaciją, deklaravome žygio batus, miegmaišius bei atsivežtą kavos pakelį. Skamba juokingai, bet kadangi elgemės pagal protokolą, niekur neužtrukome ir buvom gražiai aptarnauti bei įleisti pamaklinėti tuose šalies grožiuose. 🙂 Iš oro uosto, už kokius 20 vietinių pinigų, mus mielai pavežėjo greitasis autobusiukas. Buvo labai keista stebėti, kaip mūsų lagaminai rieda atskiroje uždaroje priekabaitėje. Galbūt vylęsis surinkti daugiau žmonių, autobusiuko vairuotojas jų į saloną krauti neleido. Visgi buvome vieninteliai keleiviai, tad zelandas smagiai palaikė su mumis pokalbį ir negailėjo praktiškų patarimų vairavimui, dalinosi vykstančių rinkimų aktualijomis ir šmaikštavo. Tuo tarpu mes, tarsi pramogaudami, tik klausėmės jo “kniaukiančio” akcento.…
Na ką, po 11-os valandų skrydžio pasiekėme įspūdingąjį Honkongą! Vietinės oro linijos Cathay Pacific pasirūpino tikrai komfortišku mūsų atgabenimu. Naujausi filmai dideliuose ekranuose, šypsenuotas malonus aptarnavimas, nesibaigiantis vynas ir tikrai gardus azijietiškas meniu. Užskaitom! 🙂 Už keliolika eurų įsigiję abipusį bilietą express traukiniui, miesto centre buvome dar prieš 8 val. ryto. Išsyk kūną nukaitinęs drėgmės pritvinkęs oras parodė, kad tokiam klimato skirtumui nebuvom pasiruošę. 😀 Galim pasakyti tik tiek, kad rudeninis Londonas buvo mus gerai aprengęs, tad pasivaikščiojimas Honkonge ilgų rankovių ir džinsų drabužiais tapo šiokiu tokiu ištvermės patikrinimu. Ypač lipant į kalną. 😀 Po teisybei, bet koks judėjimas mieste yra nuolatinis kilimas ar leidimasis LABAI stačiu kalnu. Dar neteko matyti gyvenvietės įsikūrusios tokiu tankumu, tokiuose nuožulniuose krantuose! Net Alpėse atrodo ne taip statu. 🙂 Todėl, iš vienos pusės buvo juokinga, iš kitos tapo visiškai suprantama, kad nuo centro apačios, kelis šimtus metrų į viršų (ir žemyn taip pat), gyventojus vežioja, kokia dešimčia…
Dar tą pačią dieną, kai baigėm dvirates pramogas, išvykom aplankyti žymiosos uolos Durdle Door. Praeitame įraše minėtas “baro senolis” nudavė, kad būtų baisi gėda tiek atvažiavus, neapžiūrėti to akmeninio gamtos gražumo. Nerizikavom susigadinti karmos ir pasukom uolų link. 🙂 Uolos pasirodė ne tokios įspūdingos kaip Portugalijos pakrantės, tačiau tikrai maloniai nuteikė akį. O ir šiaip buvo gera dingus iš miesto paveizėti į vandens tolius. Tądien nakvojome Andoveryje, kur pigiausiasis Travelodge mums suteikė dar visai naują kambarį. Vėlgi, jokių nusiskundimų neturėjome. Gerai išsimiegojom, šiltai išsimaudėm ir pasukome atgal į Londoną. Čia grąžinome mašinytę ir atsidavėm vietoje gyvenančių draugų globai. Per likusias tris dienas gavome aukščiausios klasės gidus, namus ir prikimštus pilvus! Kas gali būti geriau?! Niekas. 🙂 Siunčiame kuo dideliausią AČIŪ dar kartą!!! O dabar, paskutinė daiktų revizija, batų čiustinimas (zelandai griežtai draudžia įvežti bet kokį purvą, sėklytę ar augalėlį), dar vienas dokumentų bei informacijos sutikslinimas ir OP! OP! OP! Į…
Apie kepingavimą Ispanijoje ir Prancūzijoje – kažkokių kanadiečių įspūdžiai:
http://theplanetd.com/camping-tips-for-spain-and-france/
http://theplanetd.com/camping-in-france/
Beveik 2 savaitės Dominykos Respublikos akimimirkų per 10 minučių 😉
Ačiū Dareliui už operatyvų montažą! 🙂
Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #8 – beveik 2 savaitės per 10 minučių
Jau gal paskutinė, o gal priešpaskutinė žinutė iš Karibų pakrantės… Darelis jau paliko mūsų kompaniją, grįžo į savo buveinę ir gąsdina mus žinutėmis kaip šalta senajame žemyne. Čia kasdien nemažiau 30 laipsnių šilumos, išlipus iš kondicionuojamo autobuso visada pirmas jausmas, kaip įšokus į pirtį – pūkšt karšto oro bangaaaa, prakaitas žliaugia….
Mes su Emka dar turėjom kelias laisvas dienas, o plano ką veikti neeee 😉 Viena iš idėjų buvo nuomotis mašiną ir lėkti į Samana regioną. Vairavimui buvau nusiteikęs entuziastingai, svarbu daug gražiai pypinti ir neskubėti. Emka netoks optimistiškas vairavimo atžvilgiu, bet mano entuziazmą ištaškė patirtis su viešbučiais – pastoviai kokia nors neaiški situacija ar sistema – mokėjo, nemokėjo damokėti, užstatas, grąžinimas, perkraustymas ir pan. 🙂 Tad su mašina ir jos draudimu gali būti dar daugiau stebuklingų, neišvengiamų ypatybių 😉 Tad toliau sėkmingai keliaujam viešuoju transportu, su vietiniais gyventojais 😉 Kitų baltųjų netenka čia sutikti.
Vakar išbandėm Karibų jūrą, Bayahibe pleže/regione, netoli La Romanos. Vauuuuu, tai buvo ta
Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #7 – Karibų jūra
Jau sėdim autobuse ir traukiam iš Sosua į Santo Domingo. Vėl grįšim į pradinį kelionės tašką. Dabar nėra kada užbaigti Pico Duarte istoriją, bet kad jau šventinė nuotaikėlė papasakosiu kaip darėm ir kaip mus padarė Monte Cristi 😉
Ankstų spalio 15 rytą palikom Pico Duarte ir iš La Cienagos patraukėm į Monte Cristi. Jau norim į civilizaciją, norim į vandenyno bangas. Jau gana kalnų upėje plauti savo prakaitą. Chebrytė jau svajoja apie kepsnius 🙂
Na kelionė eina kaip iš pypkės lengvai. Pagavom guagua (taip čia vadinami vietiniai autobusai) į Jarabaco. Iš Jarabaco į La Vegą – autobusas valandos bėgyje. La Vegoje patarė lėkti į Santiago, mat taip greičiau bus. Na ir ką ~13 val. mes jau Monte Cristi. Na ir zjb galim spėti ir į parką ir į kalną ir į bangas, beliko prisiregistruoti viešbutyje.
Už pusvalanduko mes jau prie savo viešbutaičio, vartus saugo apsauginis su
Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #6 – Monte Cristi – padarė
Diena #2 – spalio 13
6:00 mes jau pasiruošę lipti į kalną, daiktai supakuoti, pupelių ir tuno prikirtę. Vakar 4 dienom prisipirkom tuno ir pupelių koncervų, turi visko ko mums reikia 🙂 Gidas siūlė nusipirkti, čia vietoj, ryžių ir vištos, bet mums ir pupelės su tunu limpa 🙂
6:10 vis dar laukiam gido.
6:20 einam pas gidą į namus. Oooooo mañana, teko gidą prikelti, matyt vakar fiesta užsitęsė.
Apie 7:00 pasukom viršūnės linkme. Daiktai ant mulo, gidas sėdi ant mūsų medicininio žirgo 🙂 Su savim pasiėmėn tik ko belipant gali reikėti – vanduo, užkandžiai, fotikas.
Žygis prasidėjo palengva, per palmių ir bambukų giraitę. Iš pradžių sekėm paskui kažkokį baltą arklį, kuris vėliau pasiliko mums už nugarų. Šią dieną reikia pasiekti La Comparicition stovyklavietę ~18km kelio.
Lipant aukštyn stebino kaip keičiasi gamta nuo palmių iki ale kažkokių spygliuočių. Apačioj ryte buvo taip drėgna, kad rasojo fotiko objektyvas. Gidas nebuvo labai kalbus ir gerai netrukdė mums 😉
Kelias vis statėjo, saulė kepino, dūšia vis baladojosi, ypač man už nugaros 🙂 Pirmi 7km jau parodė, kad Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #5 – Pico Duarte – imam viršūnę
Diena #1 – spalio 12
Kupini jėgų ankstų rytą patraukėm į Santo Domingo autobusų stoty. Mums reikia į Jarabaco, iš ten kažkaip nuvykti į La Cienaga – pradinis taškas kelionei į Pico Duarte. La Cienaga – Jarabaco ~30km, gal pėščiomis varyt? 😉 Mums sekasi, Santo Domingo sutikom ale turistų policininką, kuris kaip tik turi draugą Mončo, kuris kaip tik užsiima kelionių organizavimu į Pico Duarte ir jis jau mūsų lauks Jarabaco 😉
Na Mončo nepigus ir suktas kaip ir daugelis šioj šaly. Baltas americano, turi dorerių, tai jam kaina brangesnė, gal du kartus gal mažiau 😉 Taip daug kur – tiek mažose maisto prekių parduotuvėse ar kitur kur fiksuotos kainos neparašytos. Aš vis dar su tuo bandau taikytis, kad daugeliu atvejų būsi kažkiek išpraustas 😉
Pilno Mončo paketo neėmėm, bet sutarėm, kad už 50USD nuveš apsipirkti, nuveš į La Cienaga, padės gidus susirasti ir visko ko reik žygiui į kalnus.
Gerai kad tų 30km nėjom pėščiomis, nes kelias pasirodė į kalną, tad pikapo kūzave buvo pats tas.
Mončo kalba angliškai, tad padėjo ir paaiškino tikrai daug nepaisant to, kad gido kainas dar užlankstė. Girdėjau, kaip gidas lyg sakė 800 pesų per dieną, bet mums išvertė 1000 🙂 bandžiau prigaut bet Mončo išsisuko 🙂 Dar reik ir mulo, kuris daiktus neša (maistą, vandenį ir pan.) taiii kad papraščiau būtų Mončo kainą irgi biški suapvalino nuo 450pesų iki 500. Dar reik ir medicininio arklio, jeigu koją nusilauši, tai tave parneš bėras žirgelis, bo malūnsparniai čia žmonių negelbėja 😉 Na tai žirgelio kainą irgi supaprastino. Kalną paimti norim per trumpiausią laiką – viena diena aukštyn, viena žemyn, na bet vistiek moki kaip už tris dienas, trumpiau čia negalima 🙂
La Cienaga mūsų akimis na toks toks… Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #4 – Pico Duarte – norim aukštyn
Pagaliau šiais metais užlipau į kalną, kuris aukštesnis negu 3km – Piko Duarte įveikta 3087m! Kas galėjo pagalvot, kad tai bus taip toli nuo namų 😉
Kelionė nebuvo iš lengviausių, bet kalnai visada išmokys jiems pagarbos jeigu dar nemoki. ~19 km iki nakvynės stovyklavietės – nuo 1km pakilimas iki 2,7km. Chebra pagyrė mane – “jeigu ne Zapatdlo, tai pertraukų būčiau daręs daug daugiau” – Darelis. Tiesa grįžtant, lipant žemyn jau nebe aš buvau lyderis, kojos mane iš kalnų visada sunkiau neša. Bet žinau, kad neivienas žygis šiais metais nenuėjo perniek.
Ant Pico Duarte pasitikom saulę!
Read the Post Dominykos Respublikos skrodimas #3 – Pico Duarte